Aš sakau, kad palmė atšiaurios
Baltijos pajūrio nepapuoš, o Tu tvirtini,
Kad du gražūs dalykai
Visuomet tarpusavyje derės.
Ir žinai, man Tavo nostalgija koaloms nė
Motais, nei c, nei ė.

Du nykštukai liepė kišti ranką
Į triušio cilindrą.
Aš įkišau penkis lakuotus nagus ir ištraukiu
Rudą zuikį.
Smailiakepuriai bėgo ir šaukė: „Laukinė prigimtis suveikė“.

Šiandien sukūrenau
Palmės kotus pajūryje,
Man viršūnės jų gražesnės,
Pats kaltas, kad siunti tokias
Neproporcingas atvirutes.

Ar Tau neatrodo, kad mano šokoladuotos
Lūpos derinasi prie žalių akių?
Sarkastiškas žmogau, nedrįsk
Užsiiminti apie baltąjį šokoladą.

Aš siųsti nemoku, aš moku būti graži,
Bet tik namuose, nes kaimyno langas
Saulės zuikučius dėlioja mano akyse.

Tu jurginų prikišai į mano pašto dėžutę,
Nežinai, kiek aš darbo turėjau po mėnesio?
Jei niekšas nenori tokiu būti,
Penki metrai nuo mano šešėlio
Ir metras iki manęs.

2005 m.