Plaštakė
Margaspalvei plaštakei ištiesus sparnus,
Pasiruošus jau skrydžiui į tolimus kraštus,
Sužibo akys džiaugsmu –
vienos dienos likimu.
Pirmas vėjo dvelksmas
ir sparnų plazdenimas,
Pasaulis, nušvitęs tik saldžia tiesa,
Nežinojo, jog vėjo galybė stipresnė
nei jos...
Nublokšta į nežinią tamsos,
į juodą pražūtį ledinę,
plaštakė suplazdeno tris kartus,
ir baigės jos kartus likimas.
Tarp meilės medžio lapų ir sakų
Skilo jos ryškus auksinis sparnas.
Nematė ji nei saulės,
nei neramaus vingiuoto kelio.