O kad tokį pavasarį Berlyno metro lydėčiau
Ir paukščius, umliautais apsiplunksnavusius,
Narvely susodinčiau.
Į pakeleivingą mašiną
Be numerių ir vėliavų,
Link dviejų Tavo ežerų riedančią.

Ar išgirsi ką, nėra skirtumo,
Visada dialogų žodžiai subyrėdavo į kraitelę,
Tada nugriaužtomis žuvų galūnėmis į lūpas grįždavo.
Atgal kelių nėra, nebuvo –
Nieks nepramynė.

Šiandien bėgiai iškrito –
Rausvu vynu
Ir pajuodusia šerdimi.

O jei telegramos nuo vakarų vėjų pamestų taškus,
Sudėtume naujus ženklus.

Sutiksi?