Banguoja, tyvuliuoja, alma, srovena, pliūškuoja, vilnija sielos dainos amžinojo vandenyno pakrašty. Mano pasaulis – daugialytis pasąmonės srautas – ištisas, neskęstantis plūduras – vienas vienutėlis pliuškenasi laiko bangavime. Visur – vanduo. Jame gurguliuoja tyla. Ištariu ją – įgauna raudonodės ežero moters veidą – ir įgarsina visišką baimės štilį.
Į negrįžtamą tempo dugną nugarma skubėjimas – ramybės pirklį suvilioja švelnios pokaičio atokvėpio sirenos.
Toks lengvumas – besvorės mintys, įsitvėrusios ramybės nendrių, saugiai vaikšto po naktį.
Paprastumas pasveikina beaistrį šviesulių žėrėjimą – šalti atspindžiai įsikimba į bangų karčius ir sustingsta. Tamsa skaidriose vandens akyse išsirengia, ir nuoga keliauja krikštyti atgimusių. Lėtai ir švelniai siūbuoja mane kantri užmarštis, šluoja veidus, jausmus, pareigas. Snūduriuoju apklostytas ežero moters plaukų, nebūties pataluose – saldu. Graužatys, kaltės, nesėkmės lieka anapus manęs, kitam – liūdesio – krante. Vandenyne saugu. Tik palaima – tyli – neišreikšta – neįvardinta pojūčio – smelkiasi ir šlovina nebūties atradimą. Čia nėra ribų, nei vardų, nei skausmo. Esu vienas sau, su savim, ištirpusi užmaršties druska, bešaknis belaikis augalas. Lengvai tamsa ir vanduo išplauna buvusius, būsimus – prisiminimus ir vizijas – pakniopstom traukiasi datos, gražūs, pikti ir puikūs, kuliaversčia į negailestingo vandenyno prarają ritasi valandos, ašaros, svajonės, pasižadėjimai.
Tai Amžinasis Dabar.
Ir tavo ženklas, kvapas, šokis galiausiai palieka mane, rangosi it didžiausias lobis, prarytas įniršusio okeano.
Ir žinau, kad tai bus visada – vanduo, aš, neprailgstantis tęstinumas – tik Amžinasis Dabar.
Prabundu dusdama, smaugiama įnirtingiausios baimės, pilna išgaravusio kūno vandens. Ieškau atmintyje buvimo ženklų – miestų, mylimų, įvykių, piktųjų. Dėlioju tave, save, iliuzijas. Glostau netobulą šeštarūšį savo buvimą, sekundės susibėga į įtemptas minutes. Garuojanti naktis, vėstanti mėnesiena ir mano žėrinčių šviesulių atspindžiai išgąsdintam laike – dar niekad kvailutis naivus gyvenimas nebuvo toks artimas, toks svarbus. Skubėjimas, riksmas, gatvių spalva. Išduodantys, parduodantys, liūdintys. Tu, aš, iliuzijos...
            Besvoris Amžinasis Dabar – toks atšiaurus, svetimas, bauginantis – traukiasi iš sapnų, minčių, širdies – palieka tik abejonę ir graužiantį nerimą.
           Negi tokia Amžinybės kaina?