Tyrumas

Tai lyg elegija, kurią bijai skaityti,
Lyg angliška novelė apie meilę,
Du žmonės susitikę šviesią dieną,
Du kūnai susijungę tamsią naktį.

Tai lyg griaustinis, kviečiantis gyventi,
Lyg aidas, atsivijęs iš vaikystės,
Prikalk mane prie kryžiaus, būsiu tarnas,
Už nuodėmes sutiksiu būt negyvas.

Dabar, kai eidamas gatve stebiuosi oru,
Stebiuosi žmonėmis, kurie taip skuba,
Nesuprantu, kodėl tada dvejojau,
Kad mirdamas bijosiu tau paklusti.

Juk visa tai, kuo juokiamės ir verkiam,
Nebūtų nei skausminga, nei džiugu,
Jei netikėtume, kad vieną kartą rasim
Tą tikrą jausmą, aižantį perpus.

Juk visa tai, kas mums gražu ir gera,
Kas šildo, laimina ir atgaivina,
Tik paprastas, o kartais toks vienodas,
Bet tikras lūkestis atgauti tyrą viltį.

Todėl atsiklaupiam, prisikalam prie kryžiaus,
Atleidžiam viską, net tai, kas neatleistina,
Pamirštam praeitį, nes tai, kas laimė,
Yra tik ten, kur meilė mus palaimina.
Vilis Normanas