Kaip grįžtančius namo paukščius
Pagauna mus šviesiausias ilgesys!
O mes…
Apsikabinam, kad galėtume pakilti
Ir liūdesiams pamojam įkandin...

Pavasariniais vėjais nužymėtos
Ir ilgesių išplautos akys slysta
Dar negyvais sapnuojančių aviečių krūmais
Ir obelų dar neprabudusiais žiedais...

O mes...

Su nuojautom kovojame kaip su malūnais
Ir tikim, kad pavasaris ateis.

Ateis, nutūps ant lovos krašto.
Žaliuojančiais sapnais pėdas kutens.
Nusišypsos žaismingai ir pašokęs,
Sparnais sumojęs, plaukus iškedens...

O mes –

Apsikabinsim, kad galėtume pakilti
Ir liūdesiams pamosim įkandin.
Į širdį langines atversim
Ir žinosim, kad štai – Pavasaris nebetoli.