Tai ne Mes – tai sujudo oazės iš dykviečių byrančio smėlio,
Kai pakvipo spalvotu nuo bardiško balso lietum.
Tai ne Jie – jautrios stygos, vienatvės nykios neištvėrę,
Išsisakė ūmai taip nežemiškai tylintiems mums.

Tai ne vakaras, prieblandoj žvakių liepsnų nubučiuotas,
Mandagus ir kuklus, nes neprašė visai bilietų.
Tai tik mes, pakerėti dainų ir garsų nulinčiuoti,
Susiliejom į vieną nežinant, kur aš ir kur tu.

Tai tiesiog Jie akimirką sopulius mūsų slapčiausius atvėrė,
Kai gitaromis tapė šiltais giliabalsiais vaizdais –
Neprašyti pagirdė visus, patys nieko negėrę,
Kaukes šalčio suplėšę, išmokė pabūti Kitais.