Prieš šešiolika akimirkų

Prieš šešiolika akimirkų – pavasarį
Prie barikadų laukėm karo...

Mums buvo tiek pat praėję metų,
Jų iš tikro trūko, bet – ne mums,
Raukėm antakius, kaktą, mintis,
Rikiuotėj pasistiebdami augom.

Gerai, kad nebebuvo karo,
Tada mes šito dar nežinojom...

Pirmųjų savanorių sąrašai juk neišliko,
Jei atvirai – jų ir tikrai nebuvo.
Mes net dokumentų nebeturėjom,
Kad pralaimėjus nepersekiotų artimųjų.

Gerai, kad nebebuvo karo,
Mes apie tai nebegalvojom...

Būry mūsų buvo penkiolika –
Be leidimų į Seimą įleido visus.
Be teisės išeit ir gaut informaciją,
Suėjom mes dar žingsniu nedarniu.

Gerai, kad nebebuvo karo,
Tada mes tuo dar netikėjom...

Mūsų ginklai prieš armiją tebuvo
Septynios melkaškės ir du šautuvai.
Vadas naganą ir priesaikos žodį turėjo –
Tikėjo mumis, o mes pasitikėjome juo.

Gerai, kad nebebuvo karo,
Mes šito dar nesupratom...

Mes gulėjome priešais maišus,
Už kurių budėjo ginkluoti šauliai.
Pro langą matėme svetimą bokštą.
Ateitim ir žodžiu mes tikėjom karštai.

Gerai, kad karo nebebuvo,
Neteko įrodyti nieko ir niekam...

Aukšte turėjom po dėžę kokteilių,
Parodė, kaip jais pasidegti (save).
Mes norėjome kariaut su tankais,
Paaiškino – geriausiai dega žmogus.

Atleiskit, kad nebuvo karo,
Ir didvyrių liko mažiau...

Kai išėjome po bemiegių parų,
Laisvė pavasariu dvelkė į veidus.
Šypsojomės taip greitai užaugę ir
Perėmę laisvę iš sugrįžusių paukščių...
Baltas lapas