Arklio istorija

Arklio istorija

Aš esu arklys. Tiksliau reikia sakyti buvau, nes dabar esu stipęs, tai yra, stipena, kadangi tik apie žmones galima sakyti miręs, numirėlis, lavonas, antanas velionis, išėjęs anapilin ir panašiai, o apie arklius ir kitus keturkojus sakoma stipena arba dar gaišena. Tada kai jų nėra, nelieka. Tada jie gaišenos. Kol buvo gyvi, tai galėjo vadintis įvairiausiais malonybiniais vardais, tipo Reksiukas, Bėrelis, Širmelis, Mopsiukas, Baltazaras, Kūziukas, o kai pasimirė, tpfu, nugaišo, tada jau stipena.
Taigi, esu stipena per brūkšnelį gaišena. Jau kokia savaitė esu šioje būsenoje. Stebiu dabar pasaulį per debesis, kai jų nelabai daug ir neužstoja vaizdo, arba jei labai debesuota, tiršta, kas virš Lietuvos dažnas reiškinys, tai šiaip žiūriu į dangų ir medituoju.
Ir dar prisimenu savo puikų gyvenimą žemėje. Kodėl puikų? Na, man jis patiko, manau, kad man jis susiklostė ne taip jau ir blogai. Jis man tiko, taip geriausia būtų išsireikšti.
Ką aš turiu galvoje? Pirmiausia aš pragyvenau 25 metus, kas arkliui yra nemažai. Žinau daug savo brolių keturkojų, kurie daug mažiau pratempė, kiti net labai jauni būdami stipo (atleiskite, bičiuliai, kad taip negražiai apie jus išsireiškiau, bet tokios kalbos taisyklės, kurias pakeisti ne mano valioje). Taigi, sulaukiau garbingo amžiaus ir tik tada palikau vieni sakytų „ašarų pakalnę“, o aš drįstu teigti „malonumų konvejerį“.
Taip, tų ašarų ne kažin kiek ir buvo, o visa kita nesibaigianti gyvenimo šventė. Kaip jau turbūt supratote, gimiau aš gilios sovietinės stagnacijos metais, 1982 metų žiemą. Nors tada ji dar nesivadino sovietinė stagnacija, tik daug vėliau uolūs tos stagnacijos vartotojai ir prisitaikėliai ją taip praminė. Tada, kai aš gimiau, tai buvo klestinčio ir išsivysčiusio socializmo era. Komunizmo priešaušris. Dar kiek ir mes būtume patekę į komunizmo rojų. Deja, aš jau niekada nesužinosiu, kas tai yra.
Iš savo ankstyvos jaunystės arba, kaip derėtų sakyti, kumelystės prisimenu labai daug raudonos spalvos. Gerai, kad gimiau arkliu, ne jaučiu, tai  manęs ji neerzino. Raudonos buvo sienos, raudonos tribūnos, raudonos vėliavos, raudonos nosys. Ta spalva buvo vyraujanti ir man ji patiko.
Tais metais, kai gimiau, tik dešimt mėnesių vėliau mirė Brežnevas, didysis, kaip tada visi skelbė, tarybinis vadas ir mokytojas, nors ne, mokytojas buvo kitas, bet vis tiek ir šis buvo ypatingas, nes turėjo keturias ar net penkias žvaigždes. Pamenu, kai jį laidojo, tai kažkas net neatlaikė jo karsto ir numetė žemėn, toks didelis buvo jo autoritetas.
Gražiai apie jį atsiliepė ir arkliai. Kai kurie net verkė. A, tiesa, aš gi nepasakiau dar, kur gimiau. Gimiau Kaune arklidėse prie Marvelės. Mano tėvai abu buvo sportininkai. Dalyvaudavo varžybose įvairiose, turnyruose, šventėse, kartais net nusifilmuodavo kino filmuose. Pavyzdžiui, filmavosi labai garsiame lietuviškame filme „Tadas Blinda“. Būdavo kartais grįždavo pavargę, bet laimingi su ąžuolo vainikais ant kaklo. Tokius juos aš prisimenu.
Man irgi turėjo būti skirta sportininko karjera ir aprūpintas gyvenimas, bet, deja, gydytojai arba veterinoriai, nežinau, kaip čia teisingiau išsireikšti, kad nesupyktų medikų klanas, nustatė širdies ydą. Taigi, treniruotes, kurias jau buvau pradėjęs, teko nutraukti, o kadangi buvau visų mylimas, jauniausias, tai man leido niekieno nevaržomam laisvai gyventi, kaip noriu.
Toks gyvenimas buvo visai neblogas ir mane pilnai tenkino. Matydavau vakare grįžtančius pavargusius savo brolius ir seseris ( netiesiogine prasme, bet ta prasme, kad gentainiai), arklius ir kumeles ir jausdavau šiokią tokią, bet labai nedidelę lyg tai sąžinės ar kokią kitą, gal tulžies graužatį. Kad mat aš nieko neveikiu, o jie aria (perkeltine prasme, nes tiesiogine jie net nežinojo kas tai yra, juk buvo profesionalūs sportininkai ir niekas daugiau). Bet, kaip sakiau, ta graužatis buvo labai nežymi, tad aš dažniausiai jos ir nepastebėdavau. Nes pats aš nesijaučiau kaltas dėl savo negalios, aš juk nesimuliavau ligos, tada dar to nemokėjau. Paskui tai taip, paskui jau išmokau, gyvenimas išmokė.
Taigi, gyvenimas buvo puikus, avižų gaudavau iki soties, rūpesčiai ir juodos mintys nekamavo.
Bet tas palaimingas ir nerūpestingas gyvenimas tęsėsi tik brandaus socializmo laikotarpiu. Vėliau prasidėjo tos visos nesąmonės – dainuojanti revoliucija, persitvarkymo sąjūdis, istorinė klaida ir blokada.
Nors blokada, aš pasakysiu, žadėjo mums arkliams labai svarbų vaidmenį. Ne kartą iš aukščiausių tribūnų teko girdėti, kad “rusai mūsų nepalauš”, “dizeliną ir benziną mums pakeis tautos žirgynas”, o vienas net pasakė, kad derlių nuims dalgiais. Kokių tik nesąmonių tais laikais buvo prikalbėta, gaila, visko neatsimenu, bet, manau, buvo rūpestingų metraštinikų, kurie viską užfiksavo ir gal kada nors paviešins tąsias mintis, kad ateinančioms kartoms būtų linksma, kaip kad mum, tarkim, sukelia juoką Maodzeduno išmintis.
Žodžiu, blokada iš dalies buvo neblogas sumanymas, bet, deja, greitai jo buvo atsisakyta ir tada jau prasidėjo kitokie eksperimentai, kurie iš pagrindų sunaikino viską, ką gero buvo sukūrę tarybininkai. Viskas netiko: fermos buvo blogai, šnai (naikinti), tvartai – nesąmonė, šnai, Ignalina su savo elektra mums žalinga, šnai... Oi, per kietas riešutas, du dantys iškrito. Na gerai, vėliau tą Ignaliną sugriausim. O žirgynas kam mums? Mums reikia žirgyno? Na, taip, pirmininke, čia gi arkliai. O ką jie daro? Jie neša mums pergales, jie padėjo Tadui Blindai... Tadas Blinda buvo plėšikas, jis negerbė privačios nuosavybės, iš turtingųjų atiminėjo tvartus, ir dabar savo tvartelio atgauti negaliu. Naikinti žirgyną.
Taip užkliuvome ir mes. Tada visi buvo arba patriotai, arba priešai. Aišku, būti patriotu apsimokėjo labiau, nors ir ne visada. Kartais atsitikdavo, kad patriotai suvalgydavo kurį nors saviškį. Mes buvome priskirti tautos priešų kategorijai ir mums sumažintos avižų porcijos.
Ta proga galiu paliudyti, dažnai girdėjau visokias kalbas ir už, ir prieš, kad gyventi prie ruso, bent jau mūsų, arklių akimis žiūrint, buvo geriau. Gal žmonėms ten ir laisvių kažkokių daugiau atsirado, ir sienos atsivėrė, per kurias nepatriotiškai nusiteikęs darbščiausias tautos žiedas išsilakstė, gal dar kažkokių pliusų jie gavo, bet mums keturkojams, visiems tik blogiau tapo. Žiūrėkit, kažkuriais metais zoologijos sode eksponatai badu ėmė dvėsti. Nonsensas. Ar galima būtų tokią padėtį įsivaizduoti prie ruso? Jokiu būdu. Rusas mylėjo gyvūnus ir rūpinosi jais gal net daugiau negu žmonėmis, nors ir žmonės tada iš bado retai mirdavo, nebent speciali akcija būdavo  sugalvota.
Na, čia tarp kitko.  Žirgyno naikinimas prasidėjo nuo manęs. Kadangi aš buvau niekam tikęs, tai mane padovanojo patriotų partijos eiliniui, ūkininkui, kuris  valdė tris lopinėlius žemės ir kurioje vos išsiteko  trys obelys ir viena kriaušė. Bet ir šitam negausiam ūkiui prižiūrėti mano naujasis šeimininkas neturėjo laiko. Nesibaigiantys mitingai, protesto akcijos, kaimynų agitavimas ir raginimas teisingai balsuoti užimdavo didesnę jo veiklos dalį. Kitą laiką jis skirdavo naminukės gamybai ir realizavimui. Ir visuose šiuose jo užsiėmimuose aš buvau nepakeičiamas pagalbininkas. Ne kartą užsilipęs ant vežimo jis rėždavo ugningą kalbą kelioms gretimo kaimo moterėlėm apie rusam Lietuvą ketinančius parduoti komunistus, o jų vyrams po minimitingo pardavinėjo baltakę,
Kadangi aš buvau niekam tikęs, tai mane padovanojo patriotų partijos eiliniui, ūkininkui, valdžiusiam tris lopinėlius žemės, ant kurios vargiai išsiteko trys obelys ir viena kriaušė. Bet ir šitam negausiam ūkiui prižiūrėti mano naujasis šeimininkas neturėjo laiko. Nesibaigiantys mitingai, visaliaudiniai šventimai su tautine atributika, nesusipratėlių agitavimas ir raginimas balsuoti teisingai, protesto akcijos ir demonstracijos užimdavo didesnę jo veiklos dalį. Kitą laiką jis skirdavo naminukės gamybai ir realizavimui.
Ir visuose šiuose jo užsiėmimuose aš buvau nepakeičiamas pagalbininkas. Atvykęs į kokį kaimyninį kaimą jis užsilipdavo stačias ant vežimo ir rėždavo kaimo moterėlėm ugningą kalbą apie komunistų klastą ir norą sugrąžinti mus (ne arklius, gaila, o žmones) į Rusijos glėbį. Po mini mitingo prie vežimo prisiartindavo svyrinėjantys iš nuovargio vyrai ir mano šeimininkas jiems traukdavo iš po maišo plastmasinius butelius su „samane“, o anie traukdavo iš kišenių „meškas“ ir „briedžius“. Žodžiu, vykdavo vertybių mainai, apsikeitimas simboliais.
Tada aš ir susirgau pas tą patriotą. Nieko baisaus, bet, aišku, liga nemaloni. Alkoholizmas. Arklys alkoholikas. Nekaip skamba, bet išvengti šio susirgimo buvo stačiai neįmanoma – alkoholio buvo visur, ir avižose, kurios buvo pilamos tuo pačiu kibiru, kaip ir „samagonas“, ir vandenyje, kuris irgi buvo paduodamas man tuo pačiu kibiru. Kito kibiro mano šeimininkas paprasčiausiai neturėjo. Iš pradžių tas skystis man buvo bjaurus, aš susiraukdavau ir visas nusipurtydavau, ir dargi sužvengdavau iš baimės, bet vėliau apsipratau ir netgi pamėgau tą bjaurastį ir labai blogai jausdavausi, jei negaudavau alkoholio dvi ar tris paras. Tada šėldavau tvarte, daužydavau kanopomis vartus, grėsmingai žvengdavau ir raičiodavausi po savo paties mėšlą.
Iš pradžių šeimininkas nesuprato tokio mano elgesio motyvų, bet ilgainiui jam atsivėrė akys ir nuo tol visada gaudavau po nedidelę porciją „samanų“.
Aš pasigerdavau greitai ir būdavau labai linksmas. Mėgdavau dainuoti.
„Jok žirgelis lankoj,
  Juoberėlis rankoj“
Na, tekstas gal ir ne toks, bet niekas vistiek nesuprasdavo mano dainavimo, visiems atrodė, kad aš tariu vieną ir tą patį: „ Yha ha, yha ha“. Na ir tegul, kaip kas nori, taip ir supranta.
Tai va, mano šeimininkas sako kalbą nuo vežimo apie rusų grėsmes, o aš tuo tarpu dainuoju:
  „Jok žirgelis lankoj,
  Juoberėlis rankoj“.
Kaimiečiai, apstoję vežimą ratu, raitosi iš juoko, aš griuvinėju ir dainuoju, o mano šeimininkas pyksta:
- Ko jūs, durniai, juokiatės? Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės. Prisijuoksite, kai Ivanas kranelį užsuks. Oi, prisijuoksite. Kartoju, Ivano prie vamzdžio negalime prileisti.
Po kurio laiko mano šeiminiką dėl šventos ramybės išrinko į rajono tarybą ir tada aš jam tapau nereikalingas. Nuvežė jo sūnus mane į turgų ir pardavė kažkokiam vyrui į Dzūkiją.
Ten ir pabaigiau savo šviesias dieneles.
Reikia pasakyti, kad šis šeimininkas buvo visai kitoks žmogus, nei anas. Šitą aš retai ir matydavau, jo ūkis buvo didžiulis ir gyvulių bei žmonių jis turėjo daugybę. Visi jam dirbo, tame tarpe ir aš kiek išgalėjau. Dažniausiai veždavau žolę ar vandenį. Rudenį veždavau grybus.
Šis šeimininkas gan greitai išgarsėjo, kai ėmė supirkinėti dideles žmonių skulptūras. Jas vežė į mišką, ten statė po medžiais, jų pažiūrėti suvažiuodavo visa Lietuva. Vieni keikė mano šeimininką, kiti gyrė. Man tai kas, akmens luitai, daugiau nieko, labiausiai tuo metu man trūko
„samanės“. Apie nieką kita aš negalėjau galvoti.
Vieną dieną, kai jau maniau mirsiu nesulaukęs išganymo, vėjelis atpūtė link manęs pažįstamą kvapą, jau buvau tapęs labai jautrus šios rūšies kvapams. Aš uost, uost, akurat – samagonas. Pėdinu iš lėto į tą pusę, iš kur vėjas man išganymą siunčia. Ogi už vieno luito toks darbininkėlis sėdi, gurkšnoja ir su tuo luitu kalba, sveikina jį, sako:
- Būk sveikas, Iljičiau. Geras tu buvai žmogus, atjautei darbo liaudį.
Aš tik žolę rupšnoju, kad anas neįtartų, ir laukiu, kuom viskas baigsis. O tas darbštuolis neilgai trukus užmigo, kojas Iljičiaus apsikabinęs. Aš prisėlinau arčiau, butelys neišgertas, tvarkingai pastatytas. Nieko nelaukęs sugriebiau jį dantimis, užsiverčiau ir atsargiai atgal pastačiau jau tuščią.
Toliau sau rupšnoju gerokai įkaušęs, linksmas, laukiu, kas bus toliau. Po kiek laiko mano darbininkas prabudo ir čiupt už tuščio butelio. Išsigandęs apsidairė, bet be manęs ir Iljičiaus daugiau nieko nepastebėjo. Mane jis kažkodėl iškart atmetė, tada beliko akmuo.
- Tai tu, brangusis Iljičiau, nemirei, tu gyvas. Teisingai sakė ana: „Išeina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams“. Šlovė tau, vade.
Ir toliau jis visaip pagarbą tam paminklui atidavinėjo ir pažadėjo:
- Nepamiršiu tavęs, mokytojau, kasdieną tave lankysiu ir užkąsti atnešiu.
Tokiu būdu aš kiekvieną dieną vėl būdavau įkaušęs ir dainuodavau savo dainą:
„Jok žirgelis lankoj,
  Juoberėlis rankoj“.
Smagu buvo gyventi, kaip dabar prisimenu. Ir reziumuodamas noriu pasakyti, kad būti arkliu visgi yra geriau, nei būti žmogumi. Žmonės labai pešasi, kažko nepasidalina. Mes irgi kartais susipešam, bet mes išimtinai tik dėl kokios dailios kumelės, dėl bobų vienu žodžiu. Žmonės gi dažniausiai kaunasi dėl pinigų, dėl valdžios, dėl vietos po saule, moterys jiems kartais net  nebūna reikalingos, arba jomis kaip valiuta atsiskaito už prekes ir paslaugas.
Taigi, ką čia bepridursi. Mums irgi gal kartais norisi šiltesnės vietos tvarte, kur ne taip užpučia, ir avižų, kur gausiau paberta, bet negi dėl to vienas kitam gerkles perkasime. Mes arkliai ir tuomi viskas pasakyta.
Svoloč