Puošniai apsivilkęs berniukas tyliai klaidžiojo po plačią girią. Jo akis traukė nepaprastas girios grožis, papildytas šiltais, meniškai aplink medžius išsidraikiusiais saulės spinduliais. Aplinkui tykiai lakstė mielos voveraitės, o stora lapija apaugusiuose medžiuose čiulbėjo spalvingi paukščiai. Kur ne kur čiurleno gaivus upelis.
Tačiau kiek tolėliau berniukas išvydo žmones. Ir netrukus išgirdo keistą, bet tolygiai stiprėjantį garsą: tartum kažkas kažką iš visų jėgų daužytų, su kiekvienu smūgiu atiduodamas vis daugiau ir daugiau jėgos. Berniukui iš rankų iškrito kvapni balta nosinaitė, papuošta rožiniu apvadu. Akyse suspindo ašaros, o krūtinė ėmė smarkiai kilnotis. Jis suprato - kažkas kerta medį. Sumišęs ėmė žvalgytis aplink, kaktą išpylė prakaitas, norėjo lyg kažką daryti, bet nedrįso pajudėti iš vietos. O garsas netilo. Su kiekvienu kirčiu berniukas tarsi krūptelėdavo.
Per tas kelias akimirkas jis prisiminė savo tėvą, jo pavargusį veidą ir atsakingas pareigas – girios priežiūrą. Eigulys jau kurį laiką turėjo nemalonumų dėl neteisėto medžių kirtimo, o štai jo sūnus aptiko nusikaltėlius nusikaltimo vietoje ir nežinodamas, ką daryti, laukė. Bet netrukus berniuko spalvingi drabužiai krito į akį medžių kirtėjui ir jis, nustojęs kirsti, įsižiūrėjo. Akimirką taip žiūrėjo vienas į kitą, tačiau netrukus nuožmaus kirtėjo bendrai išsilakstė ir jis liko vienas. Vienas, neišvengiamoje akistatoje su jaunu berniuku, vilkinčiu šilkiniais rūbais. Staiga vyriškis vėl užsimojo ir toliau ėmė kapoti medį, su dar didesniu užsidegimu ir įniršiu. Netrukus medis ėmė gailiai traškėti, siūbuoti. Prakaitas nepaliaujamai sruvo kirtėjo nugara, o įsitempę raumenys neleido mažinti tempo. Berniukas nejudėjo, viskas vyko pernelyg greitai, bet kai liko vos keli kirčiai, pasigirdo šūvis.
Berniukas mechaniškai atsisuko ir aiktelėjęs išvydo savo tėvą su užtaisytu naganu. Šūvis, kliudęs kirtiką, bloškė jį atgal. Bet po akimirkos kirvis ir vėl sublizgėjo saulės spinduliuose ir pasigirdo smūgis, kurį greitai palydėjo dar vienas šūvis. Šį kartą žmogus parkrito į minkštas samanas, o kirvis nuskriejo kažkur į šalį. Eigulys prisiartino prie medkirčio ir įdėmiai jį nužvelgė: sušiaušti, seniai nešukuoti plaukai, nešvari barzda, prakaulus veidas ir liesas kūnas. Drabužiai visai suplyšę, o vietomis jų, rodos, neatskirtum nuo juodo it anglis medkirčio kūno. Batai taip pat buvo visiškai suplėšyti, o kojos pėdos nepaprastai gumbuotos. Buvo aišku, kodėl žmogus medį kirto. Tėvas nuleido naganą. Ant juodo medkirčio kūno ilgainiui išryškėjo dvi plačios, ryškiai raudonos kraujo dėmės.
Berniukas stovėjo eiguliui už nugaros ir tyliai verkė.