Ji:

Aš ateisiu rytoj,
nes šįvakar
netikėtai mane
užklojo migla...
Lauksiu aš saulės
ir jos spindulių –
be jos aš numirus
ir gyvent negaliu...
O gal galėtumei tu
man saule pabūt?

Jis:

Jau šiandien surinksiu
šviesą iš žvaigždžių,
mėnulio jauno spindulių
ir prieš aušrą pažersiu
Tau sapnu nuostabiu,
kad ryte vis dar tęstųs
tas nuostabus sapnas,
kuriuo aplankiau aš Tave.
Gal įkvėpiau viltį atgimti,
gyventi iš naujo naujai,
ryte jau su saule sugrįžti
į save – ten, kur tavo namai...