Aikštėje pliaukšėjo rankų gausybė. Vienas jų puošė elegantiškas kailiukas, kitos dabinosi lakuotais nagais, o trečios tiesiog tenkinosi tatuiruotėmis visam gyvenimui. Ne visos rankos buvo iškeltos... Juk kai kurios jų krapštė nosį, trynė kitas rankas ar paprasčiausiai lindėjo giliose, juodose kišenėse. Penkiapirščių buvo daug. Galbūt net daugiau, nei apie leistiną „lankytojų“ skaičių bylojo raudonas užrašas aikštės kampe.
Žmogus juodu apsiaustu žingsniavo netoliese. Įdėmiai žvelgdamas į šią keistą minią. „Margą minią“ – čia pat būtų panorusios patikslinti devynios rankos iš dešimties. Tačiau vargiai matomas žmogus sutikęs nebūtų: „keistą“ – tarė ramiu balsu.
Šis stebėtojas nebuvo ypatingai aukštas ir žiūronų brangių neturėjo. Tačiau rankas aikštėje matė kuo puikiausiai. Galbūt todėl jo dėmesį patraukė giliai minioje šoktelėjęs saulės zuikutis. Sužiuro žmogus juodu apsiaustu, kai netrukus iš jo nejučia išsiveržė:
- Negali būti. Nejaugi... Dabar?
Bet saulė sunkioje masėje gyvai stryktelėjo dar kartą. Ir jis patraukė ten. Teko spartinti žingsnį. Prašytis kelio ir mandagiai atsiprašinėti laiku jo negavus. Juk brangus saulės spindulys sušvito ten. Ir dabar reikėjo brautis rankų mišku jo link.
- Graži dieną, - staiga suzvimbė ore meilus balselis.
Vargiai matomas žmogus prieš savo senas akis pagaliau išvydo TAI. Šviesų delną. Ir jautrius, šiltus pirštus. Kaip tik tokiais galima prikrauti šį spindintį delną didžiausių pasaulyje lobių.
- Išties graži diena, - nusišypsojo žmogus savo naujam Rūpesčiui. Dabar reikės jį mokyti atpažinti tikruosius lobius.
Jiedu nužengė drauge. Mokinys. Ir Mokytojas. Žmogus juodu apsiaustu rūpestingai apkabino šviesųjį delną. Tada vedė keliais keleliais. Vedė siaurais, vedė vingiuotais. Tvirtai žengė plačiu keliu. Ir sunkiai, bet su viltimi kojas vilko stačiomis snieguotų kalvų perėjomis.
Mokinys kabinosi mokytojo rankos. Žengė dideliais žingsniais į pėdas, su meile įmintas jo. Žmogus juodu apsiaustu spaudė Pasirinktojo ranką. Baisu buvo ją paleisti.
Tačiau laikas bėgo. Jautriems, šiltiems pirštams atėjo metas parodyti, kokius lobius išmoko dėti į šviesųjį delną. Atėjo metas mokiniui savo keliu eiti pačiam.
Mokytojas žinojo, kad brangusis jo mokinys turėtų tebežengti kažkur ten, jam už nugaros. Tad atsisuko pažiūrėti. Taip, žmogus juodu apsiaustu nebuvo aukštas. Ir brangių žiūronų neturėjo. Tačiau tai jam nesutrukdė pamatyti, kad mokinys, nebevedamas už rankos, nužingsniavo kažkur ne ten...