Jie ilgai buvo kartu. Buvo tokie, kokie būna ilgai kartu buvę žmonės. Pažįstantys vienas kito silpnybes ir ydas taip, kad jau mintinai žinojo kiekvieno ginčo pabaigą, atsimenantys vienas kito šypsenas ir žvilgsnius taip, kad jų jau nebepastebėdavo. Pripratimas ir pažinojimas (kuris, nors visada bus reliatyvus, kartais yra tikrai gilus ir daug apimantis), savaime suprantama, sąlygoja nemažai teigiamų dalykų santykiuose, apie kuriuos - kaip ir apie begalę kitų - nė vienas nematė reikalo kalbėti. Jis - nes kažkas jį to išmokė dar prieš ją. Ji - nes to ją išmokė jis.

Paskui, išsitrynus kai kurioms riboms, kai į santykius įsipynė šokiai su kardais (jau gerokai po to, kai ji nebegalėjo būti laisva, neprisirišusi, išmintinga, besišypsanti, lengva, visų, ir kaip tik todėl, žinoma, jam seksuali, geidžiama, šauni, išprotėjusi, o jis buvo paprasčiausiai nuo jos pavargęs ir jam norėjosi pabandyti kitų - dar nebandytų, taigi neišlukštentų, nepažįstamų, galbūt maloniai nustebinsiančių, su kuriomis - o gal? - visai netyčiom atsiras GERI santykiai - ką tai reiškia? - tiesiog kitokie santykiai, kurie galiausiai bus tokie pat, bet žmonėms reikalingos iliuzijos), po to ji išvažiavo.

Toli. Aišku, jautėsi įsipainiojusi, priklausoma nuo KITOKIOS savęs, kurios niekada nenorėjo, bet kuria tapo, stengdamasi būti bent šiek tiek geresnė jam, o iš tiesų tai apie tai visai negalvojo, tiesiog žmonės, būdami šalia, supanašėja. Ir tada ji jau bijojo prarasti - tada ji jau buvo išmokusi (jei pasakyčiau "išmokyta", atleisčiau ją nuo atsakomybės, ar ne?) "prarasti". Buvo eilinė mergina, kurią kankino eilinės merginų baimės, kaip štai galima vaikino neištikimybė - visų formų neištikimybė - nepamirškime, kad ji jau buvo godi, savininkiška, kėlė pavydo scenas ir pjaustėsi dilbius - kokia gėda, išties. Ji niekada nebūtų patikėjus.

Jis irgi nebūtų patikėjęs, kad miegos su kitomis taip paprastai, ypač tada, kai sakė, kad po to negalėtų pažiūrėti jai į akis ar paliesti, kai žadėjo, kad būtinai jai apie tai pasakys ir bus teisingas.

Pasikeitė - apsikeitė abu. Ji tapo panaši į ankstesnį jį, jis tapo panašus į ankstesnią ją. Ji žinojo, kaip smarkiai čia pralošia, nes jos pusėje jau nebe laisvė, atsirišimas, buvimas visų, o jis pajuto, kaip vis tiktai nereikia sukti galvos dėl įvairių saitų - juk galų gale visi taip elgiasi, visi, kuriuos jie pažinojo. Dabar jis buvo visų, o ji buvo jo.

Kadangi išsiskirti kažkodėl nepavyko, nors meilės aš čia neminėsiu, buvimas kartu tapo dvilypis. Aišku, jie abu isimylėdavo kitus. Vienas kitam nesakė - kam tos nuoskaudos. Juk buvo eilinė pora.

Bet - čia įdomu - jie buvo taip susiję, kad jautė tą patį. Kai įsimylėdavo ji, įsimylėdavo ir jis. Juos siejo tas pats jausmas, nesvarbu, kad kitiems žmonėms. Kai kažkuriuo nusivildavo ji, kažkuri nusibosdavo jam. Kartais jiedu susitikdavo, mylėdavosi, nešnekėdavo, paskui nesimatydavo, tačiau aplink buvo daugybė kitų gražių, įdomių, nepažintų, neišlukštentų žmonių, su kuriais jiedu atrasdavo naujų savo pusių. Gražių ir įdomių, o kam tai nepatiktų.

Bet ji žinojo apie tai, kad jie jaučia vienodai. Stebuklas, ką ir besakyti - nesu girdėjusi, kad dar kam nors taip būtų atsitikę, nors meilės aš čia neminėsiu. Kai įsimyli ji, įsimyli ir jis. Tačiau kai ji susižavėdavo kuo nors - o kam tai nepatinka? - tai džiaugsmo būdavo mažai, nes ji suprato: tą pat akimirką ir jis svajoja apie kažkurią kitą, jis taip pat negali užmigti, rašo žinutes ir šypsosi savo fantazijoms. Galbūt vaišina ją kava, gal eina į tą patį barą tik dėl jos, gal kvepinasi ir būna pasitempęs, kad paliktų gerą įspūdį.

Negalima pamiršti, ji jau buvo eilinė mergina, kurią kankino eilinės merginų baimės, kad jau buvo godi ir savininkiška, ir taip toliau. Naktį, kai ji sapnuodavo savo žavėjimosi objektus, pašokdavo išpilta šalto prakaito, kankinama siaubo - kurią, kurią dabar sapnuoja jis?

Įsimylėti jau nebuvo malonu. Man rodos, žmonės vartoja žodį paranoja. Ką gi, ji žinojo, kaip apkarpyti jo jausmus. Nebežiūrėti, nematyti, ignoruoti gražius, įdomius, nepažintus žmones, galvoti vien tik apie jį - tik taip turėsi, tik taip valdysi.

Iš pradžių sekėsi. Žinoma, ji numetė svorio, ėmė nuolatos rūkyti, paseno dešimčia metų, niekur nebesilankė, kalbėdama dažnai kartojo žodį "teisinga" ir, nors stengėsi būti graži, tai niekam nebuvo skirta, išskyrus jį kartais, nes matėsi retai (jai patiko augalai žiemos sode - tokie panašūs į ją: prižiūrėti, pasodinti dirbtinėje šilumoje stebėtojų patogumui, už stiklo, žavingi ir nekvėpuojantys - kartais ateini ir i juos žiūri, negalima liesti ir skinti).

Sunku tiksliai pasakyti, kada tai atsitiko. Na, kada ji pamatė tas snaiges. Jos buvo baltos, lėtos ir išmintingos. Sukosi viena šalia kitos savotiško ritmo meditacijoje, kartais susiliesdavo, išsiskirdavo, šoko ir tylėjo.

Ji nieko negalvodama išėjo į lauką neapsirengusi, susirgo plaučių uždegimu ir turėjo daug laiko. Gal mirė. Kai pirmąkart po to išėjo gatvėn, nulytų namų spalvos atrodė daug ryškesnės, net kiek agresyvios, oras neišpasakytai grynas, daug triukšmo, truputį sukosi galva (taip būna nuo gulėjimo), važiavo mašinos, plaukė žmonės ir debesys, ir viskas atrodė mažumėlę pasikeitę.

Kažkur gyveno jis, truputį primirštas ir laisvas. Ji net nepastėbejo. Kažkaip praleido tą momentą (tikriausiai dėl temperatūros), kai noro turėti ir galėjimo valdyti našta išslydo iš reguliariai išsijungiančios sąmonės, ištekėjo poromis drauge su prakaitu, susigėrė į paklodes, paliko ją šiek tiek pavargusią, atsipalaidavusią ir tuščią.

Žmonės negali grižti į tas pačias vietas žemėlapyje arba širdyje tokie pat, kokie ten buvo pirmą kartą. Ir ji netapo anokia savimi, jokia netapo, tik ėmė į viską žiūrėti nerūpestingiau. Kaip snaigės, dėl kurių vienąkart po ilgo laiko pasielgė neprotingai. Žinojo, kad jis jaučiasi taip pat. O kam bijoti.

Jie nepasistatė pilies ir ilgai bei laimingai negyveno. Kartais neišvengiamai ieškojo veidrodžių, kad pamatytų savo gražiuosus veidus, bet paskui grįždavo ir būdavo drauge, nors meilės aš čia neminėsiu.