Vikšras
Pavasariui beprasidedant
Eidama vieškeliu
Sutikau priešais atropojantį
Riebų pūkuotą vikšrą
Ir neišvengiau pagundos jį užminti.
Bet, ačiū dievui,
Pagunda teliko pagunda,
Ir mes taikiai prasilenkėm,
Suokalbiškai vienas kitam nusišypsoję.
Likusį kelią
Nužingsniavau trokšdama
Padaryti ką nors gero.
Sugalvojau tik tiek: paprašyti
Žvaigždžių palankumo vikšrui,
Kol šis pavirs drugeliu,
O tada jau niekam
Nekils pagunda
Jį sutraiškyt.