Vėl vienos... Vyrai tarsi dinozaurai nyksta,
Ir pačios sau pasakome kalbas,
Visam pasauly nieko gero neįvyksta,
Kol moterys nepaima vadžias...

Prisimenu, raudonanosiai vyrai
Raudonas tulpes nešas delnuose –
Liežuviai painiojas burnoj, o jie mus giria,
Gerai pasivaišinę baruose.

O mes kantriai supjaustom vinegretą,
Šašlyką iškepam brangiausiam per šventes,
O pačios kukliai laikomės dietos,
Kad jam patikti – dažom lūputes.

Ir taip dažnai, nebesulaukę puokščių,
Sau keliam nuotaiką, negilinam raukšlių,
Nes mums reik būt gražioms ir maloniai papuoštoms
Žmonoms, mamoms ir nenuvilt svečių.

O kartais keista – šitiek daug suspėjam.
Dienom tiek dirbam, plušam tarsi vyrai,
O nakty lovoj moterim atgyjam,
Rytais – keptuvėj pusryčiais garuojam.

O gudrios, o klastingos, ogi gajos –
Žavingos, vikrios, švelniai rūpestingos.
Vis metai skuba, dienos vejas,
Ir bėgam mes nuo jų keistai laimingos.

O ši diena mus vėl kartu subūrė
Ir primena, kad esam moterytėm,
Kad tobulai mus Viešpatis sukūrė
Kaip grožio himną, gėrio mitą.