Priėmiau iššūkį, pavasariu keistą pačiam.
Atsakau eilėmis, kurios laša sula.
Pabūti kamienu ar tiesiog atrama
Būtina kartais – taip linki juk Tu man.

Tad vykis – vyniokis savosiom mintim,
Įsipink į manąsias prasminga viltim,
Nepavyks suvynioti kamieno tiesaus,
Bet atremtą petį visad turėsi išties...

Jis liks šiurkštus ir kai kam atgrasus,
Juk kabintis į plyšius yra lengviau.
Stiebkis į saulę su savo mintim –
Lapija sužaliuosim kūrybos kryptim...

Taip – tikėtinas pažadas virsta tiesa,
Kurią surinkau ir išguldžiau tošyje.
Neteks tau atgulti prie kelmo šalia –
Gyvenimo kirvis nenukirs mus drauge.

Tu dar stiebtis galėsi ir be atramos,
Kokia kūrybinga esi – visi taip galvos.
Tas ilgas popieriaus kelias į žmones
Tik tada prasidės, kai kūryba išskirs...

-----------------

Kai paimsi tuščią lapą eilėraščiui,
Įsitikink – darai tai švariomis mintim.
Pėdsakas, kurį Tu paliksi ranka ar raide,
Kartos vingį vijoklio – ties eilutės tiese...