Kovas
Nuo pat ryto monotoniškai lyja.
Ši diena – lyg perlyta kregždė.
Dargana tau veidą apsivijus
pradeda kažką kuždėt kuždėt
ir, drėgna ranka pabraukus skruostą,
lietumi mums garbanas paglosto.
Visą dieną lyja. Nuo pat ryto
vėl po saule debesų laikai...
Debesų į pumpurus prikrito.
Išpraustos ir liepos, ir takai.
Dvelkteli išdykęs kovo vėjas.
Vėl pavasaris... Ir jis įsimylėjęs.
Švelniai glaustos kovo oras,
kaip kačiukas apie kojas.
Ir visi kvėpuojam tuo pačiu oru,
įsimylėjusiu, pavasarišku, tyru.