Aš tau nedrįstu pasakyti visko,
Kas slepiasi mano mažoj širdy,
Aš tartum uoga pilko miško,
Kurios nuskinti negali.

Mamyt, esi man tartum vėjas,
Kuris kedena plaukus vakarais,
Tačiau dažnai namo parėjus,
Nelieka laiko domėtis tau jausmais.

Aš kartais noriu pabūti vieniša,
Pabūt tik dieną, kitą be tavęs,
Tam, kad supraščiau – tu mama,
Kuriai nebūnant, nebūtų ir manęs.

Nepyki, kad ne tu mano mintyse
Dažniausiai pasirodai – juk ne tu...
Suprask – ne tau eilėraščius rašysiu,
Kai jausiuos astumta... tokia esu.

Tokia viena pasauly, todėl žinok, esi
Tarytum tulpė, rožė be spyglių,
Atleisk, jei dėl manų klaidų vysti,
Suprask tik tiek, kitokia būti negaliu.

Aš juk ne paukštis, skrendantis dangum,
Aš – ne gėlė, kurią nuskynei paslapčia,
Esu aš gimusi klyst galinčiu žmogum.
Aš nežinau, galbūt tai tik klaida...

Jei kartais ašaros riedės man skruostu,
Žinok, gyvenimas mylės mane,
Kaip tu, taip niekas nepaguostų,
Todėl nepyk, jei skaudinu tave.