Tėtis šokoladuotu pirštu vėl perbraukė per mažosios paraudusį skruostą, mergaitė trumpai susiraukė, tačiau greit atsilygino tuo pačiu. Tėtis nepasidavė. Dabar šokoladuoti buvo ne tik skruostai, bet ir kakta, rankos, plaukai... Abu kaip maži vaikai kikeno, iškišę liežuvius laižė ištežusį šokoladą nuo pirštų.
Mama pamačiusi pyktelėjo ir bandė bartis, tačiau sulig kiekvienu jos žodžiu veide ryškėjo juoko raukšlelės, kurias ji bandė slėpti raukdama kaktą. Visgi juokui mama pasidavė ir prapliupo kartu. Dabar jau trise kvatojosi ir valgė šokoladą.
Tai buvo paskutinis kartas, kada jiems buvo taip gera.
Tėvai tvirtai nutarė skirtis. Tėtis lieka, o ji išvažiuoja su mama. Nuspręsta. Tik mažoji nesuprato nieko, jai labiausiai rūpėjo sužinoti, kodėl tėtis nebesiteplioja šokoladu.
Vieną dieną tėčio ranka, valdoma liūdesio, užrašė:
Dėmesio!!
Ieškoma pabėgusi Meilė. Kas surasit, prašyčiau kuo skubiau pranešti. Atsilyginsiu.
Pasirašo: Žmogus, kuris, nuėjęs ilgą kelią, atsidūrė prie bedugnės, bet suprato padarytas klaidas.
– Tėveli, kam šis laiškas?
– Mamai.
– O kodėl jį siųsi? Juk paštininkas dabar turės apvažiuoti didelį ratą, kol atneš jį mamai, o tu pats jai gali paduoti.
– Tokių laiškų paštininkai nenešioja. Tokius laiškus rašo tik mylintys žmonės.

Vaikiška rankutė pagriebė nuo stalo raštelį ir nunešė mamai. Mama liūdnai šyptelėjo ir parašė atsakymą:
Žmogau, stovintis prie bedugnės krašto,
Tu eidamas keliu pasirinkai netinkamą kryptį, o meilė, nusivylusi Tavimi, kaip savižudė savu noru nugarmėjo į tą bedugnę.
Pasirašo: Viską mačiusi.
Mergaitė nešė lapą atgalios ir mikčiodama bandė dėlioti skiemenis: pabėgusi, klaidas, bedugnę... Daugiau skaityti nebegalėjo, pavargo, bet suprato, jog tikrai čia ne tie žodžiai, kuriuos paaugliai dainuoja vieni kitiems: mylėt Tave taip beprotiška ir keista. Čia buvo kažkas slapto ir įtartino.
Kitą dieną tėtis vėl perdavė laišką.
Brangi, viską mačiusioji,
Ar Jūs tvirtai įsitikinusi, jog Meilė žuvo? O gal ne? Gal Jūsų akys suklydo? Kai kuriuos dalykus galima atgaivinti, niekada nebūna vėlu, tereikia tik noro.
Pasirašo: Žmogus, kuris, nuėjęs ilgą kelią, atsidūrė prie bedugnės, bet suprato padarytas klaidas. Vis dar užuodžiantis viltį.

Mama, mikliai valdydama pieštuką, parašė:
Žmogau, stovintis prie bedugnės krašto,
Dar niekada niekuo taip tvirtai nebuvau įsitikinusi. Meilė gimsta ir žūsta tik vieną sykį. Deja... Beje, nuo rytojaus laiškus galėsite siųsti šiuo adresu: Šokolado g. 36-08. Išsikraustau rytoj.
Pasirašo: Viską mačiusi, niekuo neabejojanti ir seniai palaidojusi viltį.


Mergaitė susigūžusi sėdėjo kampe. Matė, kaip mama krauna drabužius, net nelanksto jų tvarkingai, tiesiog grūste grūda į krepšius. “Turbūt taip greičiau,“ - pagalvojo. Stebėjo, ar į maišą įdės tėčio languotus marškinius, kelnes, išeiginį švarką. Tuo metu tėtis sėdėjo įbedęs akis į vieną tašką. Mergaitė pakreipė galvą ir bandė pamatyti, į ką tėtis žiūri. Ogi į sieną, kurios tapeto kampučiai jau atplyšę. Seniai žadėjo perklijuot naujus su mama per laisvadienį...
Mažosios širdelė nujautė kažką negero. Stebint tėvus, jai atrodė, kad širdyje kančia žaidžia su džiaugsmo žaislais, prie jos prisideda vienatvė ir liūdesys, atsisėda šalia. Tik nesuprato, jog šie jausmai įsikūrė jos širdelėje ilgam.
Atsisveikindama su tėčiu, vos spėjo jį apkabinti, nes mama tampė už rankogalio ir ragino paskubėti. Mergaitė tėčio akyse matė daug prisikaupusių vandens lašelių, kurie vienas po kito bėgo iš akių ir glaudėsi prie skruostų.
Dabar mergaitė gyvena Šokolado gatvėje ir pamačiusi lentelę su užrašu vis prisimena, kaip tėtis, mama ir ji tepliojosi šokoladu. Dabar ji šokolado nebevalgo, vis dar laukia, kada mama gaus laišką, kurio nenešioja jokie paštininkai. O labiausiai laukia tėčio. Juk mama sakė, kad tėtis, kai panorės vėl kartu valgyt šokoladą, atvažiuos į jų gatvelę.