Kiekvieną kartą, kai kas nors paklausdavo, kas jis esąs, jis mąsliai suraukdavo savo vešlius vieną su kitu suaugusius antakius ir atsakydavo... Taip, atsakydavo, nes buvo mandagus ir gerai išauklėtas. Tačiau kiekvieną kartą atsakymai būdavo skirtingi.

Kai šalia Vilniaus autobusų stoties esančioje, pro šalį prapiltu alumi dvokiančioje, knaipėje jis viena ranka drebino žibalinio alaus bokalą, kuris buvo apsiblausęs kaip seniai nevalyto akvariumo stiklas, o kita ranka ramiai, tarsi įnoringa dama su vėduokle rankoje, vaikė abstinencija nepasižyminčias širšes, jo sugėrovas Krescensijus, tris savaites jau nesilankęs duše ir skleidęs atitinkamus kvapus, paklausė:
– Kas tu toks?
– Filosofijos mokslų daktaras, – atsakė nesutrikęs mūsų veikėjas, o jo vienas su kitu suaugę antakiai, regis, notariškai liudijo neginčijamą teisybę.

Keisčiausia tai, jog jo žodžiai nebuvo vien tuščiaviduriai muilo burbulai. Jeigu tą dieną jis buvo filosofijos mokslų daktaras, puikiausiai galėjo toje pačioje knaipėje už vieno staliuko sėdėti su filosofijos mokslų daktaru ir stulbinti savo patiklų pašnekovą chrestomatinėmis filosofijos žiniomis, originaliomis įžvalgomis bei savitu nekalkiniu mąstymu.

Kai vieną ryškų balandžio rytmetį už to pačio staliuko mūsų veikėjas sėdėjo su tikrų tikriausiu filosofijos mokslų daktaru, kuris jau penkioliktus metus duoną pelnosi knaisiodamasis šalia Fizikos instituto stūksančiuose šiukšlių konteineriuose, kilo keistas, tačiau visiškai pagrįstas ir sveiku protu suvokiamas klausimas:
– Kas tu toks?
– Daktaras, – atsakė mūsų veikėjas ir detaliai, vaizdžiai papasakojo filosofijos mokslų daktarui, kaip reikia išoperuoti apendicitą. Pastarojo gomuryje nevėkšliškai užstrigo juodos konteinerių duonos gumulas, suvilgytas tuose pačiuose konteineriuose iškopinėtu medumi.

Kai vieną vėlyvą birželio vakarą, važiuojantį paskutiniuoju troleibuso Nr. 2 maršrutu „Stotis-Saulėtekis“, jį pagavo keleivių kontrolė, į klausimą „Kas tu toks?“ jis atsakė: „Alėja vaikštinėjantis žmogus“. Per visą sunkią darbo dieną nepaprastai ištroškęs raudonūsis kontrolierius neteko žado ir tiesiog sukniubo į gretimą sėdynę. Sukniubo ne dėl to, kad sutiko „Alėja vaikštinėjantį žmogų“, o dėl to, jog tas žmogus užtikrintai teigė, kad šiuo troleibusu išvis nevažiavo. Iš Vilniaus sostinės Stoties į visos Lietuvos provincijų studentų sostinę Saulėtekį „Alėja vaikštinėjantis žmogus“ ramiai sau kulniavo, pasak jo, „Pasitikti saulės“. Gretimoje sėdynėje sukniubęs, ištroškęs raudonūsis kontrolierius konvulsiškai trūkčiodamas nuvirto ant 2-o maršruto troleibuso grindų, kai mūsų veikėjas prisipažino, kad jam šiandien sukako lygiai penkeri metukai.

Vienoje „daugianacionalinės“ Naujosios Vilnios kirpykloje, kurioje skoningosios kirpėjos-praktikantės visuomet kurtinamai garsiai klausėsi vidurius laisvinančios radijo stoties „Russkoje Radzijo“, mūsų veikėjas lankydavosi vieną kartą per metus. Galbūt tenai jis būtų lankęsis ir dažniau, tačiau minėtoji radijo stotis jį traumuodavo fiziškai. Kaip? To jis negalėjo tiksliai pasakyti, bet ilgų žilstelėjusių plaukų apkarpyti nušiurę galiukai ataugdavo tik maždaug po vienerių metų po apsilankymo minėtoje kirpykloje. Patyliukais drįstu išduoti, jei pažadate niekam nesakyti, jog kelis kartus ilgaplaukį keistuolį skoningosios kirpėjos-praktikantės nemandagiai išprašė lauk iš trankiosios kirpyklos, nes žilstelėjusiuose plaukuose bei viename su kitu suaugusiuose antakiuose jos netikėtai aptiko keletą nepageidaujamų vabaliukų. Tuomet jis joms nesuglumęs prisipažino, tarsi bandydamas paaiškinti susiklosčiusią padėtį, kad rytoj jam sukaks lygiai šimtas vieneri metai. Vienas šimtas ir vieneri metai. Lygiai. Todėl žūtbūt reikėtų apkarpyti plaukų galiukus. Norėjo atrodyti jauniau. Tačiau rūsčiosios kirpėjos praktikantės, neatsižvelgusios į šią neordinarią aplinkybę, iki nepadorumo ribų nuglaistytais pirštų nagais, pasuko ties nuo nesaikingo pudros sluoksnio ištinusiais smilkiniais ir nervingomis nepatyrusiomis rankomis mostelėjusios į kitą Parko gatvės pusę, pasiūlė apsilankyti šimtamečių medžių parke įsikūrusioje žinomoje įstaigoje. Taip vargšas jubiliatas buvo išgrūstas lauk, tarsi pusiau skusta, pusiau lupta žuvis.

Galima būtų dar ilgai bei nuobodžiai pasakoti apie mūsų veikėjo spalvingus atsakymus į nuobodžius klausimus „Kas tu toks?“ arba „Kiek tau metų?“, tačiau tam nėra tiek daug laiko ir popieriaus, todėl apsiribosime keliais pavyzdžiais ir keliomis bendromis išvadomis.

Kvapniajai Halės turgaus žuvų pardavėjai jis buvo loterijos bilietų pardavėjas, pilkajai ofisų žiurkei – fizinio lavinimo mokytojas, o fizinio lavinimo mokytojui – šachmatų čempionas ir t.t.

Tačiau nuoširdžiai norėčiau Jūsų paprašyti: nesmerkite ir nepykite ant mūsų gan keisto veikėjo, nes jis toks buvo ne iš blogos valios ir jokiu būdu nebuvo negarbingas melagis. Tiesiog jis manė, kad kiekvienas tikras, gyvas žmogus, privalo turėti savą niekam nežinomą PASLAPTĮ. PASLAPTĮ, kurios nebūtų įmanoma įsprausti į jokius dailius rėmus ar įklijuoti į blizgančius foto albumus.

Tik tuomet, kai būdavo jis su vaikais, į įkyrų pilką klausimą „Kas tu toks?“, mūsų keistas veikėjas atsakydavo „Aš esu Aš“, tiksliau sakant, „Aš esu Jūs“, o į ne ką spalvingesnį klausimą „Kiek tau metų“, jis atsakydavo: „Aš esu vaikas“.

Aizbergas, 2007 01 10