Užkietėjo. Teisingai, taip dažniausiai ir būna. Visi rašliavotojai yra užkietėjusios asmenybės, beviltiškai bandančios įkopti į šlovės vidurius. Pilnos internetinės erdvės įvairių išsišokėlių ir kitaip šokinėjančių individų. Ir dar kartelį – teisingai, nes čia galima nevaržomai demonstruoti savo erudiciją. Užkietėjusią erudiciją. Bet gal gana vartoti tą tikrai daugiaprasmį žodį „užkietėti“? Čia buvo tik paprasta retorika, į kurią aš tikrai neketinu atsakinėti. Taigi, žygiuokime prie esmės.
Čia tik draugiška ir galbūt draugiškai drastiška vieno virtualaus personažo analizė ale interpretacija. Užsikabinau už jo marškinių sagos tik tada, kai jis labai stengėsi sudirbti mano rašliavas. Jo tolerantiškas ir keistos agresijos kupinas komentaras iš esmės man nemaišė, tačiau, kai gavau dar vieną panašaus pobūdžio komentariūkštį, galop nusprendžiau ir pasidomėti, kuo gi ypatinga šio vartotojo kūryba.
Jau pirmasis svetainėje publikuotas darbas manęs toli gražu nenuvylė. Pasižiūrėkime:

užkietėjo

hiena šiepias
unitazas
o aš kaulų jam
gailiu
užkietėjo
tai ir žaidžiam
pasilikę
vienu du

Nieko, dabar tokia šiuolaikinė poezija, be gilumų, tik su pigiu ir apgailėtinu humoru, kuris man atrodo vulgarus. Bet už tai kokie rimai! Kokie ritmai!
Čia niekis, nes atradau ir tokių darbų, kuriuose visai ne į kosmosą skrendama ar nesiūloma atsigerti iš gyvenimo šaltinio versmės, o bandoma pigiais triukais skaitytoją nukelti į kiaulidę.

kieme ant sniego blizga jau ne raganos taukai
o tai ką kiaule tu po vakarykščio baliaus palikai
ir kambary ne po stalu (tokių nesąmonių aš neturiu)
tuščia tara sukrauta –
palanges meiliai smaigo žalio stiklo buteliai
kad gatvės žvilgsniai ant kakliukų pasikartų

Jeigu tai yra poezija, tai aš Miunchauzenas. Na taip, čia poezija. Bet kur šitame darbe poetiškumas? Tiesa, buvo ši rašliava priskirta prie prasmingo dienoraščio įrašo. Bent tiek džiugina. Nežiūrint to, kad prasmę jame randa tik autorius.
Bandant toliau gilintis į šios personos kūrybą, ima atrodyti, kad be gašlaus humoro, primityvių rimų, degradavusio žmogaus gyvenimo vaizdinių ir bandymo rimuoti kaip ir daugiau nieko čia nėra. Tiesa, pagaliau atskleisiu, apie ką aš čia. Ogi apie vartotoją – baras.
Ir baigiant šią trumpą drastiškai draugišką interpretaciją, norėčiau pasakyti, kad Jūsų komentarai, mielieji, labai gražiai slystantys. Žinoma, čia tik labai abstrakčiai sakant. Dar norėčiau kai ką pridurti...

gaubtis tavo akių dangumi?
įsispirti į mudviejų kelią?
įkvėpus pavasario mirt?
- - -
širdies dykumą
truputį gelia...


Gražu. Ačiū, dėkoti nereikia. Buvo malonu.