Kritęs angelas

Tą naktį Tu būrei iš mano delnų.
Ir aš supratau, kodėl gyvenu.
Tą naktį skaitei mano mintis –
Tu man pasakei, kaip žaidžia lemtis.

    Naktis tylėjo, apgaubus mane,
    O Tu kuždėjai čia pat šalia:
    – Žvaigždė nukrito. Žibėjo šviesa.
    Vyno skonis užmigdė mane.

          Per pievą bėgo balti arkliai,
          O aš skridau su angelais,
          Aš buvau, kur vaikšto Dievai,
          O Tu man tada pasakei:

              Tu ne dievas, tu ne žmogus,
              Tu ne žemė, tu ne dangus,
              Tu ne džiaugsmas, tu ne kančia.
              Tu kritęs angelas – ir štai tu čia.

Aš moku skristi, bet bijau.
Aš noriu šaukti dar garsiau.
Mano kojos iš akmens –
Man sunku naują žingsnį žengt.

    Liūdnos dainos virš miesto skambės.
    Šaltos rankos stiklą palies.
    Sausos lūpos maldą kuždės,
    Žodžių aidas mane pasieks:

         Tu ne dievas, tu ne žmogus,
         Tu ne žemė, tu ne dangus,
         Tu ne džiaugsmas, tu ne kančia.
         Tu kritęs angelas – ir štai tu čia.
Grėjus