Dvi rankos, dešimt pirštų, penki tobulai nulakuoti nagai. Ant vienos rankos pirštų pagalvėlių užsidėjusios luobelės. Tai tik rankos, bet šarlatanai manosi galintys iš jų išskaityti ateitį, praeitį, gyvenimo trukmę. O aš galiu pasakyti tik tiek, kad šios rankos galėtų sugroti nuostabiausius kūrinius. Gal ir aš jau šarlatanė?
Lūpos persisunkusios kraujo raudoniu ir putlios, minkštos it tie dangaus klajūnai – debesys. Tikros svajonių lūpos. Įsivaizduoju, koks jausmas, kai tau tik prakalbus, jauti judant šias gražuoles! Čia ne koks brūkšnys pavingiuotas nevykėlio dailininko, o skulptoriaus šedevras. Ne kartą girdėjau sakant vaikinus, kad jiems labiausiai patinka tokias bučiuoti – putlias ir švelnias.
O akys! Jos tokios neįtikėtinai mažos, kad net juokinga darosi. Kaip su tokiom galima kažką matyti? Tai pajuokos objektas išdarkantis visą nuostabų veidelį. Akių mažumo neatperka nei to krištolinio mėlio spalva, įkalinta tame tarpelyje tarp vokų. Tai jau primena karikatūrą.
Nosis galėtų būti graži, bet nosims nėra jokių rėmų. Svarbiausia, kad nekristų pastebimi defektai ir viskas. Nosies grožiu neverta didžiuotis. Daugumos žmonių nosys simpatiškos.
O plaukai. Na ir išdarkyti! Čia gyvena šarkos!!! Šarkų lizdas. Taip jai ir reikia.
Figūra būtų graži. Būtų buvusi graži prieš kelerius metus, bet tokios jau išėjo iš mados! Taip taip, tai jau nebemadinga!

Taip man bemąstant į kambarį kaip tornadas, viesulas ar kokia kita stichinė nelaimė įsiveržė mama. Tai jau darosi nebepakenčiama! Tai mano kambarys, mano laisvė! Įsiveržusi mama keistai atkabino žandikaulį ir paliko jį taip kaboti. Aš pradėjau juoktis. Kaip juokinga!
– Solveiga, ką tu čia darai? – užsipuolė mane gimdytoja.
Nesulaukusi atsakymo užvertė eiline klausimų tirada:
– Kodėl supjaustei savo lėlę? Kodėl nuoga? Kas tau nutiko?
O aš vis negalėjau liautis juoktis. Visa ši situacija tokia juokinga!
– Mergaite, arba atsakai arba važiuosime pas daktarą!
Ne, pas daktarą nenorėjau, jis blogas, jis mėgsta mane kankinti ir liesti, kur man nepatinka. O aš vis juokiausi ir juokiausi, pro ašaras, pro karčius atsiminimus.
– Mažoji mano mergyte, einu, pakviesiu gerajį daktarą.
Ne, tik ne jį. Vos mama nusisuko, aš į ją sviedžiau storą knygą ir ji susmuko. Tuomet mano isteriškas juokas susimaišė su begaline rauda. Mama, mamyte. Aš glosčiau jos plaukus ir verkiau. Paskui namo grįžo tėtis. Jie išvežė mamą. Mamyte, grįžk.