Taškos kraujo lašais nuo pat ryto iš tele ekranų –
Donas Pedras nežino staiga, kas yra jo mama,
Ir į krėslą sukniumba gražuolė liūdna Marijana
Tik patyrus, kad josios tikroji dukra – ne tikra.

Nieko nekeičia valandos – juda sulėtintai kadrai,
Jau ir filmas šimtasis, o vis dar vaidai namuose
Garsiai sako klastinga žmona: Atsipeikėki, Pedrai,
Dar ilgai nuodėmingus pečius tavo gaubs nežinia.

Kaip gerai kartais būna įjungus bet kokį kanalą,
Nežiūrėjus po mėnesio pilno ekrano laidų –
Vėl išvysti veikėjus pažįstamus iš serialų,
Pripranti juk prie jų lyg prie savo brangių artimų.