Jau nuo mažens jis buvo kitoks nei visi. Mama, būdavo, šaukia šaukia miego, o jis sėdi gonkose suakmenėjęs ir žiūri savo didelėm ašarotom akim į besileidžiančios saulės raudonį. Žiūri ir nė krust. Atrodo, jo čia lyg ir nėra. Yra gonkos, beržynas, vakaras, šaukianti pavargusi mama, o jo – nėra. Nėra ir tiek. Vaikai žaisdavo kortomis ar spardydavo kamuolį, o jis, atokiau atsitraukęs, statydavo kryželius ir žaisdavo laidotuves.

Augo vaikis. Vieną ankstyvą pavasarį miestelyje nutiko toks atsitikimas, visai šeimai ilgam atmintin įstrigęs. Parduotuvėje jis pamatė žmogų. Kaip jam atrodė, kitokį nei visi aplinkiniai. Įsistebeilijo į jį savo didelėm akim. Žmogus irgi ėmė žiūrėti į jį. Gatvėje vėl jų akys sekė vienas kitą, kol staiga tas žmogus stvėrė paauglį už rankos. Kilo sąmyšis. Žmonės puolė nepažįstamąjį. Tačiau jam pavyko pasprukti. Neprasidėjo su miestelio moteriškėm –  dingo dėl šventos ramybės. Galiausiai kaime pasklido gandai, jog tai buvęs žydas ir norėjęs jis berniuką pagauti „ant macų“. Mat artėjo žydų Velykos.

Jaunystėje vaikinas turėjo daug draugų. Neužsidarydavo namų durys.
– Labas. Ar Petras yra?
– Yra, yra, – atsakydavo mama, vis pridurdama, kad pamokos dar neparuoštos.
Bet kas tos pamokos, kai jaunystė pasibeldė į tavo širdį, į tavo sielą?.. Kai visą kūną ima deginti nežinomi, nesuprantami jausmai? Kai kiekviena nauja pažintis teikia viltį atsakyti bent į vieną iš šimtų kilusių klausimų. Ir lėkdavo Petras pro duris, vos spėdamas kepurę pagriebti nuo kablio, dažnai apversdamas taburetę, lydimas mamos perspėjimų negrįžti vėlai.

Bėgo metai. Jau ir vienas, ir kitas, ir trečias draugas vedė. Petras gyveno vienas ir niekas negalėjo suprasti, kodėl šis, toks charizmatiškas jaunuolis – draugijos siela – nesusiranda sau poros ir net baisu jau kam ir pasakyti, anot mamos, tampa jų šeimos gėda – senberniu. O kai sulaukė keturiasdešimties – tėvai net viltį prarado. Daugiau nei kalbino, nei tikėjo – susitaikė su tokia padėtim, nors jiems tai ir labai nepatiko.

Vieną gražų pavasarį, kai ievos dar nežydi, bet visi žino, kad tuoj tuoj jos jau suboluos, pamiškėse paskleisdamos svaiginantį aromatą, į Veprių biblioteką kaip ir kasmet rinkosi žmonės pasiklausyti poetų. Susirinko pilna salė. Žmonės jau buvo prakutę po visų revoliucijų, spėję apsitvarkyti gyvenimus, taigi atėjo laikas ir sielą pasotinti. Privažiavo poetų net iš Vilniaus. Visiems buvo leista paskaityti, o ypač garbiems svečiams iš sostinės. Tarp solidžių vilniečių buvo viena itin žinoma pavardė, buvo ir jaunų, niekam nepažįstamų ir dar nepripažintų poetų. Tarp pastarųjų buvo viena, dvidešimt metų gal jau ir turinti poetė, vilkinti mėlyna lengva suknele, kasą susipynusi vainikėliu ant galvos, drąsi ir mokanti kalbėti. Ji nė kiek nesijaudino, neatsiprašinėjo kaip kiti, nešiureno popierių, ieškodama eilėraščio ir nesiblaškė, kurį čia skaityti. Atplasnojo į sceną tokia lengva ir permatoma, skaitė aiškiai tardama žodžius, darydama pauzes, pasitikėdama savimi ir žodžiais, kurie švelniai liejosi salėje ir gulė Petrui į širdį. Petras netikėtai pajuto tų žodžių įstabumą, jėgą. Pajuto jų  galią, kuri vertė jį suklusti, pasitempti ir klausytis, klausytis...

Taip jau atsitiko, kad šie du žmonės pamilo vienas kitą. Pamilo, neatsižvelgdami nei į metų skirtumą, nei į gyvenimo būdo priešingumus. Petras rasdavo įvairių priežasčių važiuoti į Vilnių – tikrų ir išgalvotų, su nakvyne ir be. Jų meilė spindėjo kaip saulė gonkose, kaip didelis prinokęs obuolys, skirtas suvalgyti tik šiems dviems žmonėms. Petrui buvo keista, kaip gali jį taip suprasti: iš vieno žodžio, vieno sakinio, iš lūpų krustelėjimo. Niekas kitas nebuvo taip atsiliepęs jam ligi šiol. Jam patiko save atrasti jos eilėraščiuose. Ji darėsi vis žinomesnė poetė. Jos kūrybą ėmė spausdinti LITERATŪRA IR MENAS, DIENOVIDIS. Petrui, kaimo vaikui, skaityti savo pasakytus žodžius, atpažinti save po kitų vardais buvo be galo malonu ir gera. Jai buvo neįtikėtinai malonu jausti Petro,  suaugusio žmogaus, tėvišką rūpestį. Tuo labiau, kad tėvo ji beveik neprisiminė. Buvo be galo gera žinoti, kad jis jos laukia, sėdėdamas ant suolelio prie universiteto jau keletą valandų, kol jai baigsis paskaitos. O sulaukęs, stovi sutrikęs, nežinodamas nei kaip prieiti, nei kaip pasisveikinti… Bet už tai kaip jiems būdavo gera, kai jie pasilikdavo dviese jos ankštame nuomojamame butelyje. Laikas sustodavo. Ne, nesustodavo – jis ištirpdavo kaip šiųmečio medaus šaukštelis stiklinėje liepžiedžių arbatos. Naktis ateidavo nelauktai greitai. Už lango gausdavo mašinos, žybsėdavo troleibusų ūsai, žmonės skubėdavo namo. Būdavo be galo įdomu stebėti tą likusį pasaulį pro nedidelį langą kaip seno televizoriaus ekrane. Petras nesusivokdavo – tikrovė čia ar sapnas. Reikėdavo įgnybti, kad sugrįžtų į šį pasaulį. Ilgam pasinerdavo į kalbas apie gyvenimo prasmę, apie tobulumo siekį, gebėjimą atleisti ir įvairius kitus dalykus, kol pradėdavo brėkšti rytas. Imdavo sklaidytis tamsa, pro pravertą orlaidę įslinkdavo ryto vėsa, pro užuolaidų plyšį į kambarį savo raudonį liedavo didžioji saulė. Tai reikšdavo artėjantį išsiskyrimą.

Visa tai truko apie metus. Jie mylėjo vienas kitą. Beprotiškai džiaugėsi vienas kitu. Džiaugėsi gyvenimu. Džiaugėsi visu pasauliu. Buvo begalo laimingi. Laimingi, kaip kad gali būti laimingas žmogus šioje žemėje, kaip gali būti laimingas vaikas, radęs pamestą žaislą. Ir tai nebuvo akimirksnio palaima. Tai buvo būsena, besitęsianti ilgą laiką.

Tačiau Petras norėjo daugiau. Jis panoro judviejų laimę dar padidinti ir, metęs darbą, namus, už pusiau skolintus pinigus nupirko butą Vilniuje, apstatė jį taip jos mėgiamais prieškario stiliaus baldais ir, vieną dieną pakvietęs ją į naujuosius apartamentus, džiaugsmingai išdėstė savo planą gyventi kartu. Stojo tyla. Ji nepasakė nei taip, nei ne. Petras nesuvokė, kodėl jai tai nesukėlė džiaugsmo priepuolio. Pirmąkart tarp jų iškilo tarsi kokia siena, grėsmingai kėsindamasi nugriūti ant nustebusio Petro. Padvelkė šalčiu, nuo kurio darėsi abiems nejauku, skaudu. O svarbiausia – nesuvokiama. Petrui atrodė, kad viskas taip aišku ir paprasta. Juk tai tokia laimė! Ir toks gudrus jo sprendimas padvigubinti judviejų meilę. Na nepasitarė jis. Na ir kas? Juk norėjo padaryti staigmeną! Juk jai taip patikdavo staigmenos: jo netikėti atvažiavimai nepranešus iš anksto arba atvežta pilna kartoninė dėžė rudų kaštonų su išskutinėtu jos vardu ant kiekvieno… Ką tėvai pasakys? Jis pats nueis ir viską paaiškins. Pasakys pats tikrą tiesą tėvams į akis, ir jie supras. Argi čia problema? Petrui įtampa darėsi troški ir nepakenčiama. Jai irgi nesinorėjo nieko kalbėti, nes kiekvienas ištartas žodis tapdavo dar viena plyta į tarp jų stojusią sieną. Taip ir išsiskyrė tą vakarą liūdni, sutrikę, nežinodami, kaip toliau elgtis.

Bėgo laikas. Ji – jauna, graži, išsilavinusi – grįžo į pasaulį, kurį buvo apleidusi vardan judviejų meilės. Gan nesunkiai ir greitai užsigydė sielos žaizdas. Kitaip buvo Petrui. Jo didelės akys dar labiau išsiplėtė, pasidarė balzganos ir labai liūdnos. Liūdnos be vilties pralinksmėti. Jis ir vėl vakarais ilgai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę ir net negirdėdavo kaip ligota, patale gulinti mama, šaukdavosi pagalbos apversti ją ant kito šono. Vienintelis užsiėmimas, kurį jis darydavo su didžiuliu užsidegimu, tai kapinaičių, kurias įsitaisė po savo namo langais, tvarkymas ir gausinimas. Išvažiuodavo jis pusdieniui, o ir visai dienai į kaimyninių parapijų senas kapines ir parsiveždavo kokį už tvoros išmestą seną kryžių. Statydavo jį šalia jau esančių, iš lentų sukaldavo antkapį, pasodindavo gėlių. Jas pastoviai laistė ir prižiūrėjo. Greitai kapinaitės išaugo, išsiplėtė. Kaimynams tai nepatiko. Jie rašė skundus valdžios žmonėms į įvairias instancijas. Dar po kiek laiko atėjęs įgaliotinis liepė viską sulyginti su žeme ir, norėdamas pademonstruoti savo galią, vieną antkapį nugriovė. Petras puolė gelbėti savo turto. Nekviestas svečias pastūmė jį ir krisdamas Petras trenkė galvą į antkapį. Prarado sąmonę. Kaimynai iškvietė greitąją, tačiau atvykusi jauna medikė jau konstatavo mirtį.

Petras buvo palaidotas ne savo kapinaitėse, kaip kad visų buvo prašęs, o Veprių naujosiose, teisiškai veikiančiose kapinėse. Po jo mirties kapinaitės valdininkų sprendimu buvo panaikintos, žemė sulyginta, išpurenta, užsėta žole ir apsodinta medžiais. Žmonės šią vietą ėmė vadinti Petro kapinynu. Nors čia  buvo įrengta ir keletas suolelių, jaunimas nepamėgo šios vietos. Neklegėjo čia mergaičių  juokas. Tik amžinajam saulės diskui besileidžiant į Ažupilio mišką, ant neskoningai žaliai nudažytos suolelio atkaltės nutūpęs, čaižiai krankdavo juodas varnas.