Mintis lyg svaigi mandolina
Groja džiaugsmingąjį solo --
Gamtos tema nekankina
Nei iš arti, nei iš tolo --

Štai tigras griaužia buroką,
Vilkas – lelijos žiedą,
Lapė su kiškiu šoka,
Paskui debesų prisiėda --

Sulaužę sidabro mėnulį
Bailų, išblyškusį, ploną,
Ant Jaučio Žvaigždyno guli --
Neša meška patefoną

Jiems, kad liūdna nebūtų,
Ir žvaigždeles ragauja --
Verkia karalius liūtų,
Zebriuko pamatęs kraują,

Kuris susižeidė sprandą
Į aštriąją medžio šaką,
O krokodilas neranda
Jodo ir tvarsčių... Jam teka

Srauni ašarėlių upė --
Hienoms jau širdys plyšta --
Taip sveikata zebro rūpi!
Glosto apšlubusią vištą

Vanagas melsvas iš lėto,
Ją vitaminais peni...
Ir varsto žvilgsniu poeto
Kilmingąjį gaidį senį --

Jį kviečia į savo būstą --
Į šauniąją  vakaronę,
Kur griauš sveteliai kopūstą...
O Dieve, mano Pone,

Kaip viskas surėdyta
Gražiai ant Žemės delno --
Raudoną neša plytą
Žmogus, ieškodamas velnio!

O velnias valkatauja --
Šoka girioj su ožiu,
Gerdami pieną ir kraują,
Puikuojasi savo grožiu,

Tigras griaužia buroką...