Paukšte Mikaldos,
Kvapu laurų debesies
pabūk:
Kol tyliai verpia
- minty tamsu -
Išauski Dievo vardą

Nors tirpęs dūmas
neprailgsta
- o jaunas keikia jauną -
Nors vaško rankos
audžia slidų tiltą:
Rūpintojėliais akys
srovėmis į kelią.
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Šviesa tebūk,
Dangaus Sorbona.
Gerumo vartai – vargšams,
Paryžius lieka ponų.