***
VEIKĖJAI:

Povilas Garnys , privatus seklys.  
Saulius Kubas, policijos komisaras.
Rasa Toleikytė .
Adelė Gedminienė, laiškanešė .
Karolis Rapolas, batsiuvys.
Ona Rapalienė.
Pranas Toleikis, Rasos tėvas.
Andrius Šeputis, stomatologas.
  Virginija Šeputienė.
Tamara Čiutko, girtuoklė .  
Elena Radavičienė.
Viktorija Žukaitė, teismo ekspertė.
Jaunas Barmenas.
Haris, Povilo draugas iš Amerikos .

I   veiksmas

         Mažos kavinukės salė. Ant langų kabo raudonos, „retro“ stiliaus, naktinės užuolaidos. Stovi keturi raudonmedžio staliukai, ant jų patiestos raudonos lininės, storos staltiesės. Staliukų viduryje padėtos baltos vazos, jose įmerkta tik po vieną raudoną rožę. Baras taip pat iš raudonmedžio, ant jo galo stovi padėtas senas patefonas, grojantis „retro“ plokštelių melodijas.
      Už baro energingai kokteilius plaka jaunas barmenas. Prie vieno staliuko sėdi privatus seklys Povilas Garnys su savo draugu Hariu iš Amerikos.

HARIS: - Tu, Povilai, būtum geras FTB agentas Amerikoje, ten trūksta tokių vyrukų, kaip tu.  

POVILAS: - Tikrai?

HARIS: - Žinoma! Ir uždirbtum dvigubai, trigubai... Šimtą kart daugiau! Būtum pats turtingiausias agentas pasaulyje! Tavęs norėtų didžiausios saugumo tarnybos, kaip va – CŽV ar FBR. Tave graibstyte graibstytų, garbintų kaip Dievą!

POVILAS: - Manai? Garbė ir pinigai... Kažin, ar man to reikia. Hari, menkai mane pažįsti, jei taip galvoji. Greit nusibostų toks gyvenimas, numirčiau nuo tokio nuobodaus, visko pertekusio gyvenimo, o gal alinančio darbo. Kas žino. Tada nieko nebereikėtų. (nusijuokė) Mano tėvas buvo nudurtas, krito nuo bandito rankos. Prisiekiau prie jo kapo, kad visada kovosiu su blogiu ir padėsiu žmonėms...

HARIS: - O, je! Taip, tu labai padedi žmonėms. Aš su ta narkotikų byla būčiau pradirbęs dvi savaites, gal net pusę gyvenimo, o tau tereikėjo tik dviejų dienų  jai išaiškinti.

POVILAS: - Na, baikim tą temą. Geriau išgerkim. Čin-čin!

HARIS: - Ok! Čin-čin!

Suskamba  telefonas.

BARMENAS: - Kavinė “Raudonoji Ledi”! Taip, yra. Tuoj. Pone Garny, jus prie telefono!

POVILAS: - Ačiū, Riči!

Povilas nubėga prie telefono, paima iš barmeno ragelį.

POVILAS: - Klausau! O sveikas, sveikas! Ačiū, gerai. O kaip tu? Na, kas atsitiko? Tuoj atvažiuosiu.

Povilas greita eisena grįžta  prie staliuko, sakydamas Hariui:

POVILAS: - Hari, klausyk. Atleisk, kad taip išėjo, dėl šio pasisėdėjimo... Mano gimtajame miestelyje kažkas atsitiko. Rado lavoną. Toks mano darbas. Nei dieną, nei naktį nėr ramybės. Mes kitą kartą pasėdėsime ir pasikalbėsime prie vyno taurelės. Gerai?

HARIS: - Of course. Eik.

POVILAS: - See you soon!

HARIS: - Bye! Bye!

II – veiksmas

Smėlėta ir akmenuota upės pakrantė, apaugusi krūmokšniais. Upės pakrantėje guli jaunos merginos lavonas. Prie jo stovi miestelio policijos komisaras Saulius Kubas ir teismo ekspertė Viktorija Žukaitė. Du policininkai stato tvorelę nuo įkyrių smalsuolių, nes jau aplink būriavosi žioplių grupelė. Iš privažiavusio automobilio išlipa privatus seklys Povilas Garnys ir sveikinasi:

POVILAS: - Sveiki, draugužiai!

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Sveikas.

Ji pritūpia prie lavono ir atidžiai jį apžiūrinėja.

KOMISARAS SAULIUS: - Kaip gyveni?(spausdamas Povilui ranką )

POVILAS: - Ačiū, normaliai.

Povilas taip pat pritūpia  prie lavono. Pasižiūrėjęs į jį, klausia:

POVILAS: - Na, ką jūs čia turite?

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Šešiolikos, septyniolikos metų mergina.

POVILAS: -Nuo ko ji mirė?
Teismo ekspertė Viktorija vėl atsitūpia prie lavono. Rodydama į jo kaklą, Povilui:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: - Ji pasmaugta abiem rankom. (pasuka lavono kaklą, rodo Povilui) Matai, iš abiejų pusių yra nykščių žymės.

Į nusikaltimo vietą dviračiu atvažiuoja Laiškanešė. Nulipa nuo jo. Žiūrėdama į negyvos merginos kūną, sušunka:

LAIŠKANEŠĖ: - O Viešpatie! Ieva! Ieva Rapolaitė!

Komisaras Saulius ir Povilas lėtai prieina prie Laiškanešės.
KOMISARAS SAULIUS: - Jūs ją pažįstate?

Laiškanešė išsigandusiu žvilgsniu dėbčioja į lavoną. Susijaudinusiu balsu:

LAIŠKANEŠĖ: - Taip, pažįstu. Mūsų batsiuvio, Karolio Rapolo, anūkė. Ievutė...
Lavoninės sanitarai paima lavoną ir nuneša į automobilį. Žmonės ima skirtytis. Jie šnabždasi ir tyliai aptarinėja įvykį. Teismo ekspertė Viktorija prieina prie komisaro Sauliaus ir Povilo:

TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: -  Aš jos lavoną pasiimu į morgo laboratoriją, gal ką daugiau pastebėsiu, ištirsiu. Iki greito.

Vyrai atsisveikina su ja, paspausdami ranką. Po to pradeda klausinėti Laiškanešę.

POVILAS: - Ar jus žinote, kur gyveno Ieva Rapolaitė?  

Laiškanešė kūkčiodama (šluostosi ašaras):

LAIŠKANEŠĖ: - Taip, žinau.(patylėjusi, pro ašaras) Vargšai senukai... Ką jie dabar darys. Dieve, dieve...

Komisaras Saulius ima stumti Laiškanešės dviratį. Povilas už parankės veda Laiškanešę, o ji vis verkia ir verkia.  


III – veiksmas

  Didelė tvarkinga ir švari virtuvė, iškalta lakuotom medžio lentelėm. Viename kampe stovi didelis, senoviškas pečius iš baltų koklių. Kitam kampe stovi balta praustuvė. Prie jos – dujų balionas. Didelis ąžuolinis stalas prie lango su keturiomis kėdėmis. Ant grindų patiestas šiaudinis takelis. Prie pečiaus stovi siaurutis suoliukas. Prie pečiaus sėdi Ona Rapolienė ir mezga, o Karolis Rapolas skaito “Valstiečių laikraštį”. Į duris pasibeldžia ir į virtuvę įeina policijos komisaras Saulius Kubas su privačiu sekliu Povilu Garniu. Komisaras Saulius, sunkiai tardamas žodžius, pasisveikina:

KOMISARAS SAULIUS: - Labas vakaras. Mes iš kriminalinės policijos. Aš esu policijos komisaras Saulius Kubas, o čia mano kolega – Povilas Garnys.

KAROLIS RAPOLAS: - Sveiki. Kas atsitiko? (Padeda laikraštį ant stalo, rankos virpa)

KOMISARAS SAULIUS: - Mes labai apgailestaujame...

Komisaras Saulius nutyla. Išsitraukia iš švarko kišenės nosinaitę, nusišluosto kaktą ir vėl, sunkiai tardamas žodžius, tęsia:
KOMISARAS SAULIUS: - Mes turime jums pranešti liūdną žinią...(nutyla, perbraukia  kaktą ir  jau ramesniu, tylesniu balsu) Jūsų anūkė mirė.  

Ona Rapolienė nustoja megzti, nuleidžia rankas. Jos akyse siaubas. Karolis Rapolas iš jaudulio patrina rankas į kelius, giliai įkvėpia  ir  ramiu, tvirtu balsu, klausia:

K. RAPOLAS: - Kaip ji mirė? (Patyli. Nervingai grąžo rankas. Sunkiai atsidūsta ir vėl paklausia)Avarija? Ji papuolė į avariją?

KOMISARAS SALIUS: - Ne... (praveria lūpas, sustingsta tarsi paralyžuotas. Greitu judesiu nežymiai papurto galvą ir tęsia) Ji nužudyta. (staigiai pakelia pečius, skėsteli rankom ir lyg nustebusiu balsu ) Kažkoks niekšas ją pasmaugė!

Ona Rapolienė gailiai rypauja, vaitoja. Į ją žiūrint plyšta širdis. Karolis Rapolas prieina prie jos, atsisėda šalia ir apkabina. Švelniai glausdamas ją šalia savęs, ramina:  

KAROLIS RAPOLAS: - Neverk, mamut, neverk. Ašaros čia jau nebepadės...

Jo veidas atrodo toks sugniuždytas, kad tuoj nuo skausmo suplyš, bet Karolis Rapolas vis tiek ramina verkiančią žmoną. Po to jis pats nebeišlaiko ir pradeda verkti, kalba:  

KAROLIS RAPOLAS: -Toks jau mūsų likimas. Gyventi vieniems kaip pirštams šiam pasauly, be laimės ir džiaugsmo...

Ona Rapolienė kūkčiodama ir šluostydama raukšlėta ranka ašaras:

ONA RAPOLIENĖ: - Ji nuėjo pas motiną... Dieve, kodėl? Už ką?

Ji pradeda dar labiau verkti. Atrodo, kad tuoj nebeištvers ir trūks nuo širdgėlos ir sielvarto. Apgailestaujančiu balsu prabyla privatus seklys Povilas Garnys.  

POVILAS: - Mums labai gaila, kad taip atsitiko jūsų anūkei... Jums dabar labai sunku. (jis patyli ir vėl tęsia) Mes tai gerai suprantame, bet turime užduoti jums keletą klausimų apie Ievutę...

Karolis Rapolas vis dar  apkabinęs žmoną. Sunkiai atsidūsta:  

KAROLIS RAPOLAS: - Ievutė (trumpam nutyla, užsikerta, sunkiai nuryja susikaupusias seiles burnoje, tęsia) Buvo... Graži, gera ir labai darbšti mergaitė. Geraširdė, jaunutė... Jos motina, mūsų duktė, Ina, žuvo autoavarijoje ir paliko mums savo dukrelę. Anūkėlė mums buvo visas džiaugsmas, visa paguoda, palaima ir visa gyvenimo prasmė. Mes turėjome dėl ko gyventi. Ievutė labai gerai mokėsi. Šiemet ji baigė dvyliktą klasę ir svajojo įstoti į Kauno Medicinos Akademiją. Norėjo būti dantiste...

Karolis Rapolas užsidengia ranka akis ir vėl gailiai pravirksta. Seklys Povilas suima savo smakrą, susimąstęs klausia:

POVILAS: - Ar Ievutė turėjo draugų?

KAROLIS RAPOLAS: - Turėjo. Tik nedaug...

Ona Rapolienė nuleidusi galvą tampo skarelės kampą:
ONA RAPOLIENĖ: - Labiau ji mėgo vienatvę. Mūsų Ievutė buvo vienišė. Vaikystėje ji turėjo draugę Raselę Toleikytę...

Karolis Rapolas priduria:

KAROLIS RAPOLAS: - Raselė mūsų žemės ūkio bendrovės pirmininko Prano Toleikio duktė. (trumpam prityla. Staiga, pagalvojęs, šukteli ir plekšteli sau per kelią ) Tiesa! Neseniai mūsų Ievutė susirado sau vaikiną.  

Ona Rapolienė, pritardama vyrui, liūdnu balsu:

ONA RAPOLIENĖ: - Labai gerą vaikiną. Jis jau mokosi Medicinos Akademijoje, pirmakursis. Ir dar ji turėjo labai gerą draugą, tas žmogus vyresnis dvylika metų už ją, duodavo visokių gyvenimiškų patarimų...  

Karolis Rapolas vėl priduria:

KAROLIS RAPOLAS: - Jis mūsų poliklinikos dantistas, Andrius Šeputis.

Seklys Povilas sudeda rankas už nugaros, pereina Rapolų virtuvę, apsisuka eiti atgal, bet vėl susimastęs paklausia:

POVILAS: - Ar jis vedęs?

Karolis Rapolas atsako:

KAROLIS RAPOLAS: - Taip. Turi du vaikus.

Ona Rapolienė žiūri į tolį, sako:

ONA RAPOLIENĖ: - Miestelyje žmonės šneka, kad jo žmona Virginija laukiasi trečio vaikelio.

POVILAS: - O kokia ji?

ONA RAPOLIENĖ: - Labai išdidi, pasipūtusi ir nekalbi moteriškė. Man ji nepatinka. Ji savo vyro priešingybė.(sunkiai atsidūsota) Kaip jis galėjo ją vesti, toks geras ir švelnus žmogus? Nesuprantu aš tokio gyvenimo.(Taip pasakiusi ji vėl ima žiūrėti į vieną tašką)

KOMISARAS SAULIUS: - (Skėsteli rankomis) Nieko nepadarysi. Priešingybės traukia viena kitą ir nieko čia nepadarysi. Toks jau tas gyvenimas.

ONA RAPOLIENĖ: - Nesuprantu aš tokio gyvenimo. (vėl įsižiūri į vieną tašką)
Seklys Povilas, paėjęs du žingsnius, pasisuka į komisarą Saulių:

POVILAS: - Gal tos priešingybės ir traukia viena kitą, bet kai per daug prisitraukia, tai jau būna negerai. Tarp jų susidaro trintis ir skyla žiežirbos, kurios kartais apdegina arba visai sudegina viena iš tų priešingybių…

Seklys nutyla. Vaikšto pirmyn atgal po Rapolų virtuvę ir vėl klausia:  
    
POVILAS: - Koks Ievutės vaikino vardas?

KAROLIS RAPOLAS: -  Edgaras Radavičius.

Ona Rapolienė pasuka galvą į Seklio pusę:

ONA RAPOLIENĖ: - Jis labai geras vaikinas, iš geros šeimos. Jo motina yra mūsų rajono ligoninės vyriausia seselė.

POVILAS: - Ar Toleikių namas toli nuo jūsų?

Karolis Rapolas mosteli ranka:

KAROLIS RAPOLAS: - Čia pat, šalia mūsų. Kairėj pusėj.

Seklys Povilas prieina prie Onos ir Karolio Rapolų. Paspaudžia jiems rankas:

POVILAS: - Dar kartą atleiskit už tokią liūdną žinią…

Senukai Rapolai taip pat paspaudžia Sekliui ranką. Jų veiduose viskas atsispindi - skausmas, sielvartas, sumišimas. Jie nežinojo nei ką daryti, nei ką sakyti policijos pareigūnams.
  
KAROLIS RAPOLAS: - Ačiū, kad pranešėte. Čia nieko nebepadarysi. Kaip jau yra, taip jau... (Po šių žodžių jo balsas tampa liūdnai švelnus, sako): Matyt, Dievui reikia daugiau angelų...

Taip pasakęs Karolis Rapolas užsidengia rankomis akis. Policijos komisaras Saulius prieina prie Onos Rapolienės, apkabina ją. Jo akys pilnos ašarų ir užuojautos tai vargšei moteriškei. Po to prieina prie Karolio Rapolo, patapšnoja jam per petį. Jis nežino ką pasakyti šiam tvirtam, skausmo palaužtam vyriškiui. Patylėjęs atsisveikina:

KOMISARAS SAULIUS: - Mes jau eisime… Iki pasimatymo.

  Pareigūnai išeina. Stabteli prie laukujų durų, užsirūko. Girdisi graudus moters verksmas.  

POVILAS: - Liūdna, ar ne?

Komisaras Saulius išpūsdamas dūmus pro nosį susijaudinusiu ir liūdnu balsu atsako:

SAULIUS: - Labai…

Jie lėtai patraukia  nuo Rapolų namelio. Seklys Povilas, uždarydamas Rapolų kiemo vartelius:

POVILAS: - Na, aplankysim Rasą Toleikytę.

Komisaras Saulius linkteli galvą:

SAULIUS: - Gerai. Eime.

Jie paspartina žingsnius.

POVILAS: - Taip, eime. Pažiūrėsime, ką ji pasakys.