Vožė pavasaris kuoka per galvą,
Net jausmai atsibudo iš miego.
Nusiprausti nespėjo ir išskubėjo,
Tiesiai į gatvę, pasišokinėdamas.

Gal išprotėjo? Svarstė praeiviai.
O jis sau straksėjo, su puokšte gėlių.
Pas savo mylimąją.