Gyvenimui tikslai
suteikia prasmę,
kaip moterys mus
padaro vyrais.

Supratęs, kad eilėm
rašyt nelengva,
aš pradėjau ieškoti
rašymo esmės.

Patikėk, brangioji,
nors kryptį kelio,
kuriame turėsiu vienas
vienąkart kažką sutikti.

Ankstesniems tikslams
šios eilės nebetinka,
rašydamas vien tau
persisunkiau savim.

Gerai, kad kartkartėm
pagirdai žodžiais,
paskatini svajonėm
ir jausmais tikėt.

Gal vėl pradėsiu
meile, laime ir eilėm
kaip tavimi tikėt,
kaip tu tiki lemtim.

Ir laukti tavo posmų,
išsiųstų vakarui,
o perskaitytų
dar neišaušus.

Gal poezijoje tikslo nėr?
Gal yra tiktai svajonės,
kurių pritrūktų greitai,
jei susipyktų žmonės?

Suaugę paverskime tikslus
mes vaikiškom fantazijom,
kad gera būtų vėl pradėti
prasmę matuot svajonėmis...

2006 12 05