Vėl šnypščia bangos,
daužosi į krantą.
Žvejys, numetęs meškerę,
svajingai tiesia ranką.
Kažkoks apgirtęs žiogas
man prašliaužia pro kojas.
Tolumoje vis aria smėlį
gana šmaikštus artojas.
Vis spiegia iš aukštai
pamišėlė žuvėdra.
Maža plika mergaitė
man pro akis prabėga.
Nupiešt nesugebėčiau –
kaip sutalpint į rėmus?
Tad kriauklių  pasirinkus
ir vandenio pasėmus,
aš bėgu su viltim –
gal visa tai mane paseks?
o jei ir ne prisiminimus –
sukelsiu į sakmes /.../