Egoistas 2

Ir aš iššokau...
Buvo praėję tik kelios akimirkos nuo to, kai nusikaltėlis numetė berniuką, be to aš buvau didesnis, aukštesnis.
„Nagi , stuobry, greičiau , juk tu gali išgelbėti nekaltą vaiko sielą, – tokios mintys užavo mano galvoje.
Taip, tikrai aš galiu išgelbėt mažo vaiko sielą. Jei tik pasistengsiu. Nagi dar porą centimetrų, ir tau jau pavyks“, – pats save drąsinau. Ir tikrai – dar tik porą centimetrų... Milimetrų...  
Taip! Sučiupau vaiko ranką. Dabar svarbiausiai nepaleist. Svarbiausia.
Net nežinojau, kas dedas aplink. Savo minčių nesugebėjau sugaudyt. Dabar atrodo, kad visas aš priklausau nuo to mažo berniuko. Turėjau jį išgelbėt. Turėjau.
Pagaliau aš jį apkabinau. Keista, bet aš jaučiaus kaip tėvas, o tas vaikis buvo mano sūnus. Sūnus, kuris jau niekados nebebus mano sūnus...
Jaučiau, kad tas vaikas yra tik gležna būtybė, o aš jam kaip skydas. kuris saugo jį nuo visų pavojų.  Aš buvau kaip mažam daigeliui didis ąžuolas. Atrodo, kad buvau netekęs savo širdies, o dabar vėl ji plakė mano krūtinėje.
Berniuko akys žiūrėjo į mane. Lyg aš tikrai būčiau jo tėvas. Jis žiūrėjo į mane tokiom akim... Tokios rudos, didelės, kažkiek išsigandusios. Atrodo, kad jis tuoj pravirks.
Ne, mano vaikeli, aš tau neleisiu verkti, aš tave saugosiu, kol aš gyvas nuo tavo galvos nė vienas plaukas nenukris.
Per tokį trumpą laiką spėjau pamilt tokią gležną būtybę, o buvo praėjusios tik kelios akimirkos. Tik kelios akimirkos...
Staiga pasigirdo garsus pliūkštelėjimas. Tai aš su sūnum ( dabar aš jį taip vadinsiu ) įkritau.
Kelios sekundės po vandeniu . Kažkaip susivokiau, ką daryti, ir bandžiau irtis.
Vaikas vėl į mane žiūrėjo savo rudom akim. Jo garbanoti plaukai, strazdanotas veidas, jo visas gležnas kūnas dabar buvo mano. Dabar jis man tapo sūnum. Tikru sūnum. Ir aš vėl pasijutau laimingas...
Įšsiyriau į krantą. Išlipau iš vandens visas sušlapęs. Šalta. Mano sūnus puolė savo mamai į glėbį (atrodo, kad jo mamai). O aš ramiai atsisėdau ant kranto, žiūrėjau į tą vandenį, kuris gal mane pražudė. Aš nežinojau, kur esu, kas esu ir kodėl aš esu. Greit mano mintis nutraukė daktarai. Jie čiupo mane ir įgrūdo į greitosios pagalbos automobilį. Mano sūnų – taip pat.

Atsibudau ligoninėje. Baltoj palatoj. Bet man tas nerūpėjo. Norėjau pamatyti savo sūnų. Savo naujajį sūnų.
Tad atsikėliau iš lovos ir jau norėjau siekti durų rankenos, kai... kai už mane tai padarė seselė (atrodo, ji kaip tik norėjo įeit į mano palatą).
– Pone, ką jūs darote!? Juk jūs dar labai silpnas! – sušuko ji.
Turėjau gultis į lovą.

Po kelių valandų į palatą įėjo mano šeima. Mano buvusi šeima.
Visų pirma įžengė mano jaunėlis, paskui Tomas, mano žmona. Visa mano šeima. Norėjau apkabinti savo jaunėlį, bet neįstengiau.
Mano širdis pradėjo vis lėčiau plakti. Ir tada ištariau žodžius, paskutinius savo žodžius:
– Aš laimingas!

Ir iš tiesų tas žmogus paskutinįkart tapo laimingu...
paukščio sparnai