Naktis buvo vėjuota ir dar  prieš tinklainei pradedant fiksuoti aplinką, mane nutvilkė absoliučios laimės pojūtis. Pamačiau garso greičiu krentančią žvaigždę ir mintyse sušnibždėjau norą kuo greičiau laimėti  dvikovą. Bet staiga  prisiminiau, jog nebetikiu krentančiomis žvaigždėmis nuo tada, kai fizikos mokytoja papasakojo, jog tai krentantis meteoritas ir nieko daugiau. Supratau tada, jog spindinti apgaulė mane lydėjo nuo pat vaikystės.
Tačiau ši naktis buvo kažkuo ypatinga, aš žvaigždėmis vėl  pradėjau tikėti, jų buvo tiek daug, jog mačiau visą jų apšviestą purviną gatvę. Tas vaizdas šįkart buvo malonus ir pajutau skaudžios laimės liekaną, jog pagaliau gatvėje galiu matyti tuštumą. Nesišlaistė gatvėje valkatos, kurios kasnakt barškindavo tuščius butelius ir konteinerių dangčius. Vėjas, užuot nešiojęs popierėlius nuo šokoladų ar saldainių, ritmingai lingavo medžių šakas.
Dar būčiau ilgai žiūrėjus į gatvę ir fiksavus kiekvieną krustelėjimą. Bet girgždančias palatos duris pravėrė storoji seselė ir  bjauriai skambančiu balsu įsakė eiti miegoti. ,,Nekenčiu tos persivalgiusios, burzdančios seselės,“ – pakuždėjo ką tik manyje gimusi neapykanta.
Negaliu čia užmigti. Užsimerkiu, matau save lipančią mokyklos laiptais į antrą auštą, čia vėl matau gandais besidalijančias valytojas... Einu ilgu ir plačiu koridoriumi, atrodo, jog kojos klimpsta į jo grindis... Prie klasės būriuojasi grupė merginų, kurios glėbesčiuojasi, todėl, jog nesimatė nuo vakar vidurdienio. Oho, koks ilgesys... Prie palangės stoviniuoja pora. Vaikinukas slapčiomis liečia merginos užpakaliuką, o ji glosto jo liemenį. Koja paspiriu kažkokį popiergalį. Einu toliau, kol išnykstu tarp visų...
Atsimerkiu, per sunku matyti tai, kur dabar norėčiau būti, – kasdienybę.
Stebiu siena  slenkantį šešėlį, pavargusį, išsekusį, nelaimingą, bet tyrą. Jam iš paskos slenka kitas, tik šis judresnis, gyvesnis ir galingesnis. Pirmasis šešėlis užlenda už senos, apdulkėjusios spintos, antrasis nuseka paskui jį. Akys nespėja užfiksuoti, kada šešėliai atsiduria ant lubų. Vyksta kova. Antrasis šešėlis siurbia pirmąjį į save. Pirmasis nepasiduoda ir iš paskutiniųjų šliaužia tolyn į patį kamputį, kur savo voratinklyje snaudžia senas voras. Jau jau, įtrauks į save, pasinaudojęs jėga ir agresyvumu...
Užsimerkiu. Bijau. Juk ką tik mačiau save ir savo ,,priešę”. Tik kuris šešėlis buvau aš?
Vėl bemiegė naktis. Vėl iš purvinų sienų išnyra šešėliai. Pirmasis  bejėgis šešėlis slenka arčiau galingojo, tačiau šis atsitraukia, nenori, kad jį liestų bejėgiškumas, silpnumas... Pirmasis vėl slenka arčiau,  vedamas gerumo, tačiau antrasis traukiasi, traukiasi ten,  kur yra šviesos ruoželis.  Šešėlis traukiasi ir žūsta. Žūsta paragavęs pro langą šviečiančios žvaigždės šviesos.
Galbūt supratau šešėlių dvikovos esmę?.. Gal išties geriau mirti nei būti ,,užsikrėtusiam” silpnumu ir bejėgiškumu? O gal būti silpnam ir gyventi tyliai, bet su viltim...
Naktis nerami. Vėjas iš dangaus išrovė dar vieną žvaigždę, kuri krisdama sužibėjo paskutinį kartą, ir aš spėju sugalvoti norą. NORIU DAR PABŪTI PIRMUOJU ŠEŠĖLIU,  BET JEI  NEPASISEKS  LAIMĖTI, NORIU ŽŪTI KAIP ANTRASIS.