Šįkart aš nepasiduosiu. Praeisiu pro nuodėmių vitrinas išdidi. Šįsyk jūs manęs nesuviliosit – daugiau nenoriu girdėti iš skausmo inkščiant baltapūkės sielos.
Einu tvirtai. Oriai nešu nekaltumą. Jei ši naktis – rami – išmokau nugalėti pagundas. Trys žingsniai iki išganymo tvirtovės. Ei, negi niekas nepuls iš patamsių, neužvaldys joks pragaištingas noras?!..
Naktis – blogio veidas – nugalėta.
Bet buvo viena diena. Kai aš tikrai netikėjau suklupsianti. Pravirkau – negelbėjo – iš akių – juodi varnai. Užsivėriau – nepadėjo. Supykusi savigailos išnara apraizgė asketišką būtį.
Suklupau... Gražią dieną... Kai švietė išdidumas... Snobišką teisumo pergalę  nuvijo baimių, pavargimo rūkas...
Nes kartais tavo iliuzinė tvirtybė yra tikrų tikriausia silpnybė.
Nes kartais “šviesa” pavojingesnė už naktį.