Ištryniau tai, be ko kiti gyvent negali,
Norėjau šiltai pabust dangaus arti...
Pabudęs radau rūškaną veidą miegaliaus
Drumzlinam išplautų teptukų vandeny.

Ir taip kaskart, kai atiduodu visą savo jausmą
Už potėpį drobėj, už ląsteles, paliktas paklodėj.
Tebūnie – pabusiu vėlei skiesto dažo drumzlėj,
Ne šiltai, ne dangaus arti... bet atidavęs savo – visa.