Dion Fortune. Mistinė kabala. Kaunas, leidykla „Kalendorius“, 2005.

  Dion Fortune (tikrasis vardas ir pavardė Violet Mary Firth) yra viena ryškiausių ir svarbiausių XX a. ezoterinės minties asmenybių, iškili pastarojo šimtmečio britų mistikė, kurios veikalai vis dar turi įtakos šiuolaikiniam raganų judėjimui (Wicca) ir naujajai pagonybei. Ji bene viena iš pirmųjų derino magijos ir hermetizmo (II a. Aleksandrijoje susistemintų ezoterinių senovės Egipto ir Graikijos mokymų – pastaba) idėjas, perimtas iš Jungo ir Froido psichologijos. Puiki rašytoja, giluminės psichikos ir psichologijos ezoterinės analizės pradininkė, visą savo gyvenimą paskyrusi atgaivinti Vakarų Misterijų Tradiciją (Vakarų Misterijų Tradicijos filosofinį pagrindą sudaro senovės neoplatonikų ir gnostikų pasaulėžiūra – pastaba). Rašytoja buvo Hermetinio Auksinės Aušros Ordino narė, bet vėliau juo nusivylusi išstojo (Hermetinis Auksinės Aušros Ordinas – ezoterinė brolija, kurios nariai buvo mokomi okultinių mokslų ir Hermio magijos principų (pagal dr. William Wynn Westcott „Historic Lecture“) – pastaba). D. Fortune moto buvo „Deo non Fortuna“, t.y. „iš Dievo, o ne iš laimės“ – pagal šį lotynišką posakį sudarytas ir autorės pseudonimas.
  XX a. trečią dešimtmetį D. Fortune įkūrė Vidinės Šviesos Ordiną, kuris veikia iki šiol. Autorė mirė 1946 m., palikusi visiškai suformuotą ezoterinių mokymų sistemą, yra parašiusi daug vertingų knygų apie okultizmo teoriją ir praktiką, įdomių ezoterinių romanų – „Jūros žynę“, „Mėnulio magiją“, „Dr. Tavernerio paslaptis“ ir kt.
  Turbūt sunkiausia yra pateikti šio autorės darbo teminės struktūros aprašą, kurį, mano galva, reikėtų aptarti pagal temos objektą – Kabalą. Veikalą sudaro 3 dalys:
1. bendrosios žinios ir įvadas į Kabalą; autorės komentarai;
2. nagrinėjamos 6 aukštosios kabalistinio Gyvybės Medžio sferos (aprašai);
3. nagrinėjamos 4 žemosios Gyvybės Medžio sferos (aprašai).

  Kabala (hebrajų k. Kabbalah – tradicija, perdavimas) – tai teosofinė judaizmo srovė, mistinė žydų tradicija, kurios mokymą puoselėjo dvi mokyklos:  praktinė (centras – Vokietija), daugiausia dėmesio teikusi maldai ir meditacijai, ir spekuliatyvinė, XIII-XIV a. klestėjusi Provanse, Ispanijoje. Kabalos tradicija kilo iš Talmudo svarstymų apie kuriamąjį darbą ir dieviškąjį vežimą, kuris minimas Biblijos Ezechielio knygoje. Teigiama, kad žodinė, autentiškoji „iš lūpų į lūpas“, kabalos tradicija siekia Abraomo ar net ankstesnius laikus:

„Ši senoji mistinė judėjų Tradicija jungė tris literatūrinius šaltinius: Įstatymų ir Pranašų knygas, mums žinomas kaip Senasis Testamentas; Talmudą, arba komentarų rinkinį Senojo Testamento tekstams; Kabalą, arba mistinį Senojo Testamento aiškinimą. Kaip tvirtino senieji rabinai, pirmasis iš šių šaltinių yra Tradicijos kūnas, antrasis – jos racionali siela, o trečiasis – nemirtinga dvasia. Nemokšos galėjo semtis naudos skaitydami pirmąjį, mokytieji studijavo antrąjį, bet išmintingieji koncentravosi į trečiąjį. Labai keista, kad krikščioniškieji Senojo Testamento interpretatoriai niekada neieškojo raktų Kabaloje“.

  Pagrindinis Kabalos veikalas yra „Zohar“ – Taurumas arba Spindesio knyga. Tai midrašas (slaptą Toros reikšmę aiškinantys metodai, raštai – pastaba), komentuojantis Penkiaknygę (Autorių kolektyvas. Pasaulio religijos. Vilnius, leidykla „Alma littera“, 1994. P. 416). Kabalos tikslas buvo mistinis Biblijos interpretavimas, vykęs XIII a.; jo tikslas buvo atrasti slaptą Šventraščio reikšmę. Pagrindine kabalos knyga laikomame „Zohar“, parašytame rabino Mozės de Leono, teigiama, kad Kabala nagrinėja mistinę žmogaus sąjungą su Dievu, ir pagrindinius dieviškumo atributus (Braunstein J-F. Visuotinės kultūros istorija. Vilnius, leidykla „Kronta“, 2000). Šiuolaikiniai religijotyros ir religijos filosofijos žinovai neabejoja, kad kabalos filosofinį pamatą sudaro senovės gnostikų ir neoplatonikų pasaulėžiūra, ypač Plotino emanacijų teorija, kuria paremtas visas Kabalos „mokslas ir menas“.
  Knygos autorė kabalą traktuoja kaip Vakarų (minties - pastaba) jogos formą, alternatyvią Rytų jogai. Anot D. Fortune, Rytų dvasiniai mokymai ir praktikos yra sveikintinos ir ištobulintos žmogaus dvasinio vystymo(si) sistemos, tačiau  netinkančios Vakarų kultūros žmogui dėl jo psichologinės konstitucijos arba vidinės minties sąrangos; Rytų praktikos turėtų būti atliekamos tos kultūros kontekste – joje gyvenant, mokantis, studijuojant ir galutinai įsisąmoninant Rytų filosofinės minties pamatus ir, svarbiausia, stebint mokytojams – guru. Deja, tik labai nedaug vakariečių galėtų sau leisti tokį gyvenimo būdą, todėl autorė siūlo alternatyvią dvasinės jogos formą – Kabalą – Vakarų minties jogą:

„Konstatuodami liūdną Vakarų teologijos ribotumą, daugelis šių šalių dvasingumo ieškotojų orientuojasi į Rytų metodus. Sugebantiems gyventi Rytų sąlygomis ir dirbti betarpiškai stebimiems guru tai išties išeitis, bet jeigu nėra kito mokytojo, išskyrus knygas, tai Vakarų gyvenimo būdo fone pasiekti gerų rezultatų labai sunku“.

  Šiandien apskritai pastebimas ne(be)sveikas žavėjimasis Rytų kultūra, tačiau, kaip teigia doc. dr. Laimutė Jakavonytė, itin retas vakarietis, pabuvojęs Rytuose, ten lieka – dauguma sugrįžta tiesiog „kažko“ pasisėmę, taip ir nesuvokę ko. Veikiausiai taip yra todėl, kad Rytų filosofija išlaikė  sinkretizmą – dvasinių mokymų, praktikų ir filosofijos sintezę, nes neįvyko šių dalių atskirtis. Vakarų kultūra pasuko visai kita kryptimi, nes jau V a. pr. Kr. susiformavo Vakarų racionalistinės kultūros pagrindai, atskyrę materiją ir dvasią, kūną ir protą (Demokrito atomizmas, Elėjos filosofinės minties mokykla).
Judėjų kultūra, veikiama graikų filosofijos ir Rytų mokymų, galima sakyti, išlaikė pusiausvyrą tarp Vakarų ir Rytų kultūrų, pateikdama jų sintezę – kabalos tradiciją. Be to, hebrajų kalba yra laikoma Vakarų šventąją kalba, analogiška Rytų sanskritui.
  Pirmojoje knygos dalyje autorė pateikia kabalos santykį su Bažnyčia:

„Katalikų Bažnyčios Meilės Dievui (minties – pastaba) joga tinka tik iš prigimties religingiems žmonėms, ypatingai linkusiems į saviraišką iki visiško pasiaukojimo meilės vardan. Tačiau tai sugeba ne kiekvienas krikščionis, o ši religija savo pasekėjams negali pasiūlyti jokių kitų dvasinio ugdymo sistemų pasirinkimo. Skiepydami pakantumą, Rytai elgėsi daug išmintingiau ir skirtingiems psichologiniams tipams pasiūlė skirtingus jogos metodus – skirtingus kelius į Dievą“.

  Kaip minėta anksčiau, veikale nuosekliai nagrinėjamos visos 10 kabalistinio Gyvybės Medžio sferos išsamiai po vieną. Gyvybės Medis – tai kertinis Kabalos simbolis, vaizduojantis dieviškosios energijos pasireiškimo (emanacijos) į žmogų Kelius; Dieviškoji energija keliauja per 10 sferų, vadinamųjų Sefirot. Kiekvieną naują sferą aptariančio skyriaus pradžioje pateikiamas tos sferos atributų ir atitikmenų sąrašas, kurį autorė vėliau nuosekliai plėtoja, papildo ir aiškina. Siekiant išlaikyti nuoseklias Gyvybės Medžio studijas, knygos gale pateikiami 3 kabalistinio Medžio paveikslai, nagrinėjantys skirtingus Gyvybės Medžio aspektus. Nagrinėjant kiekvieną sferą, ieškant ryšių tarp jų labai pravartu atsiversti šiuos paveikslus: toks studijavimo būdas labai gerina bendrą suvokimą ir pateikia „karkasą“, kurį galima nuolat papildyti detalėmis.
  Autorė dažnai neišvengia pernelyg plačių ekskursų į savo laikmečio realijas, Viktorijos epochos reminiscencijų, dažnai remiasi ortodoksine froidistine psichoanalize, todėl jos požiūris į tam tikras dalykus skaitytojui gali pasirodyti pasenęs arba kraštutiniškas. Visame darbe išlaikoma paslaptingo samprotavimo maniera, neva mokymai, patekę į nemokšų rankas, išsigims.
  Šią knygą būtų galimą laikyti neblogu teoriniu Vakarų dvasingumo žinynu. Kabala yra viso Vakarų praktinio okultizmo idėjinis pamatas, tad ir pats veikalas nelaikytinas populiariai parašytu dvasinės saviugdos vadovu – tai fundamentalios dvasinės tradicijos teoriją pateikiantis ir aiškinantis veikalas.
  Pakankamai sunku išlikti objektyviam įvardijant knygos privalumus ir trūkumus, nes tokia knyga reikalauja ir nemaža dalykinės kompetencijos. Vis dėlto tai ne grožinės, o dalykinės literatūros darbas, priskiriamas Pasaulio dvasinės kultūros fondo serijai. Veikalas  vertintinas atsižvelgiant į kultūrinį, religinį ir filosofinį kontekstus, tad vienam recenzentui išties sunku pateikti išsamų ir objektyvų tokio darbo įvertinimą.
  Tai dėmesio verta, išsamiai ir nuosekliai pateikianti Vakarų dvasinės minties  – Kabalos – pagrindus knyga -  vertingas radinys besidomintiems kultūrų sąveika, religijos studijomis, palyginamąja religijotyra, ir, žinoma, ezoterika.