Apsiašarojęs rytas – sudilęs neišvaizdus centas su vos įžiūrima debesyno fizionomija. Lašų skubesys minoriniu ritmu priminė vėlyvį lapkritį. Po  sekmadieninių mišių į garuojančią žemės paletę atsispindėjo  plokščias, išskydęs lyg futbolo aikštė, dangus. Vėjas vakarop išvaikė  išretėjusius pilkšvus debesų pūkus. Likusios draiskanos glostė artimiausią žvaigždę. Tai priminė žaidimą. Kitą partiją vėl pralaimėjo prieblanda. Gal kas pasikeis popietę, kai pasimetę niekieno lašai nustos byrėję ir iš užkulisių išlįs viena  ir pagrindinė...
Antenos ir kaminai savo ertmėmis, smailėmis, juodais siluetais atidžiai stebėjo zenitą.
Ką ten rodo? Ekranas  tuščias, bet...
Pranešimas: pagaliau nauji svečiai. Ore  gracingai praplevėsuoja  balta varna. Ta vieniša artistė ištirpsta už vienišų medžių kepurių. Padangė netrukus vėl išgryninta. Bet vieniši žiūrovai laukia naujų reginių – duonos ir žaidimų. Pagaliau  į  teatro žvaigždes  taikosi įnoringa ugningoji, psieudonimu Saulė. Iš kažkur išdygo sminganti kregždė. Paskui vėl užvaldo scenos tuštuma. Belaukdamas užstumiu akių vokus. Šviesą pakeičia tamsos pjesė. Ir viskas epizodiškai, ir viskas po nelygiai...