Nusišypsau tik Tau, pavargęs nuo darbų,
Užbaigtų ir tų, kur atidėjau rytojaus rytui,
Ant kumščio aš padedu jau sunkią galvą,
Paremdamas apžėlusį, ryte nuskustą smakrą.

Padėčiau ir rankas, ištroškusias glamonių,
Negalinčias panirt į tavo juodus plaukus,
Tačiau jomis lyg  chiromantijos vagomis
pirštuose į kompiuterį srovena šios eilutės.

Eiliavimas suteikia tiek daug gilių minčių,
Tarp žodžių palikdamas slaptas svajones.
Tai duoda nepaprastų jėgų pagauti ritmą,
Išgryninti seniai jau pamirštas emocijas.

Suminkau jas į rimą, nuotaiką atspindintį,
Posmelius delnais kaip akmenis tašau,
Tvarkingai sudėlioju eilėraštyje tarsi plytas,
Štai išdygsta siena priešaky – prieš mano norą.  

Eilėraštį rašydamas aš į ateitį ir praeitį žvelgiu,
Viduryje apsimetu, kad nieks manęs nemato.
Užbaigdamas jaučiuosi lyg skrendu ir staiga
Pastebiu ryte dar nepaklotą lovą ir... krentu.

Krentu kaip plyta aš į tirštą kalkių skiedinį
Ir sustingstu, lig ryto nekeisdamas pozos,
Kas darosi sapnuojant man, sunku nuspėti,
Tik žodžai pro miegus išduoti gali – aš žmogus.

Žmogus, belaukdamas užaštrinęs jausmus,
Pavargdamas užgūtinęs reiškiamas emocijas.
Dabar jau niekas neatspės, ką slepia šypsena,
kurią su šaltu žvilgsniu visą dieną aš glaisčiau.

Nusišypsau tik sau, nes Tavo žvilgsnio nematau,
O kaip norėjosi sugerti jį ir viduje sušilt nuo jo.
Deja, ištirpdęs visą sniegą, pakreipęs žemės ašį,
Jis ties manimi nebesustojo ir žvilgsniai nesusilydė.

Šios keistos (perskaityti) eilės išsprūdo man iš pirštų,
Nesu jau toks aš nusibaigęs, kad negalėčiau susitikti,  
Gyvenimą valdau aš protu ir štai tomis pat rankomis,
Jausmai tik retkarčiais eilėraščiais pabėga pas Tave...

Gal nereikėtų siųsti man eilėraščiu savų emocijų,
Kad nenuliūdinčiau tavęs darbų džiaugsmuose,
Tai išpažindamas aš atsikratau nemėgstamo savęs.
Ir pažadu rytojui parašyti jau optimistinį eilėraštį...