Anoniminis laiškas

Gal būt aš pozityviai teigiamas esu,
Todėl ir spjaunu ant gyvenimo tiesų.
Esu toks pat, kaip tu, tik iki finišo
Šiek tiek greičiau skubu...

Tu netiki? Aš irgi netikėjau,
Bet antras testas pasakė –„teigiamas“
Ir anoniminis kabinetas
Tapo man antrieji gimdymo namai.

Aš ne nuo meilės virusu sergu
Ir vėl mylėti noriu kaip ir Tu,
Tik šimtąkart labiau nei tąkart
Meilės noras auga. O aš skubu.

Nuraminu save, kad laikini dalykai
Ilgiau užtrunka nei amžiams sukurti.
O ryškų pėdsaką palieka
Tik tie, kurie numiršta dar jauni.

Ir vėl prakiūra įspūdžių troškimas.
O pasigert gyvenimu taip norisi.
Nesuprantu, kodėl prieš antrą kartą gimstant
Ramiai galėjau įsibridęs laiko upėje stovėt.

Mokiausi gyvenime šiek tiek daugiau,
Teoriją išmokęs, išbandau tai ant savęs
Kitaip tiesas, kaip kūdikis, pamatęs
Savas tiesas, aš liudyti einu kitiems...

O kas nebenorėtų laiko vėl pasukt atgal?
Tai aš! Ir kuo mažiau belieka – tuo labiau.
Palikęs tiesą tiems, kas ją supranta,
Džiaugios gyvenimu ir posmais džiuginu Tave.
Baltas lapas