Ko beldies, Likime?
Gal manai,
Kad pasakysiu ačiū,
Jog atsiminęs atėjai?

Man tu kaip Šklėrių Gavėnia –
Dantų nėra
Nei lašiniui, nei duonai
Burnose įdėti.

Gūžiasi žemėn – mažyn ir mažyn! –
Paskutiniai namai.
Dievas bara: nu! nu! nu!..
Bet niekas nemato.
Akys, aptrauktos miglom,
Šviesos neįleidžia.
Ausys – kurtesnės už sienas...

Bet būčiau kvailys,
Jeigu kiek padejavęs
Patikėčiau, kad šitaip numirs –
Atvažiuoja jau Kaunas į Šklėrius –
Paskutinė paguoda,
Paskutinė viltis.