Kažkokia nata manyje užgrojo – nepažįstama, miela, niekada neskambėjusi. O aš ir nežinojau, jog ji gali skambėti. Skambėjo akių švytėjimo apšviesta, švytėjo. O aš skridau per žydintį sodą, per margaspalvę pievą. Tokia nematoma, tokia maža, bet vėjo glostoma, skambant meilės muzikai – Šopeno noktiurnams. Štrauso valso garsai lydėjo šokyje. Bet mane vieną, tik mane vieną.
    Rinkau žodžius melodijai, klausiausi senų rusiškų romansų, bandžiau priartėti prie šviesos – plaštakė skrendanti į liepsną. Bet tik priartėti – nevalia paliesti liepsnos ir priartėt per arti. Nežinojau šito, nenorėjau žinoti. Tyliai tyliai grojant pavasariui už lango, virė gyvenimas, o aš klausiausi ramių lyriškų melodijų ir svaigau pavasariu. Juo vienu. Tik juo. Ieškojau šilagėlės – savo vaikystės šilagėlės, ne tos iš pakelės, o tos, kuri žydi giliai giliai miške tik man. Kažkodėl tik man vienai, nes gal nematė jos nieks? Gal aš susikūriau ją? Tokią ryškią ryškią, kaip ir jausmą, mane apėmusį.  Sukūriau, susikūriau, „įsikalbėjau“ sau. Medžių ošimas priminė muziką, viskas skambėjo neišnešiotos meilės gaida, gimstančio kūdikio alsavimu, kuris dusino.
   Ir grojo muzika. Kodėl, kada ir kaip žmonės sukūrė ją? Gal tai aukščiausia bendravimo forma, kai nereikia žodžių? Mes gyvename technokratiniame amžiuje, tuo tarpu muzika skambėjo ir gilioje senovėje, skamba ir dabar. Keičiasi laikai, kasdien vyksta progresas, tik ji lieka ta pati – užburianti, atpalaiduojanti. Kokia „paukščių kalba“ ji užrašyta? Pažiūrėjus į natas, tai rodos – tik nieko nepasakantys išraitymai, brūkšneliai, pagaliukai, rutuliukai. Žaviuosi žmonėmis, mokantiems juos perskaityti ir užrašyti. Sako, ir delfinai turi savo kalbą, ir paukščiai susišneka. Tad kam žmogui prireikė tiek daug žodžių ir kalbų? Ar tam, kad jie nesusišnekėtų tarpusavyje? Kalbos barjerai, bendravimo peripetijos, ambicijos, politika, karai, nuolatinė kova už pranašumą, už būvį... Ar mes laimingi nutolę nuo gamtos? Patys tapę savo protu sukurtų stebuklų įkaitais – kompiuterių, mobiliųjų telefonų, gigantiškų statinių... Eidami į priekį, žingsnis po žingsnio, patys to nesuprasdami, tolstame nuo sąlyčio su gamta? Kažkas kalba apie telepatiją, apie dievybę, apie paprastus stebuklus, bet mes jau nematome jų. Kam? Tai, ko ilgą laiką nevartoji, tiesiog atrofuoja, pasidaro nebereikalinga, numiršta, pasimiršta. Mes jau kuriame elektroninę muziką, piešiame kompiuterinius piešinius, bendraujame ne tiesioginiu kontaktu, bet elektroniniu paštu, telefonu, internetu... Tolstame, svetimėjame virtualioje tikrovėje. Išderiname savo vidinį instrumentą, kuriuo kažkada mokėjome groti. Ir klausytis. Paklausykime, kaip šlama medžiai, ošia jūra, „čirena“ pieva, čiurlena upeliukas. Paklausykime gamtos muzikos, išgirskime save. Ir skambant Bethoveno simfonijai, susikaupkime nulenkdami galvas prieš tuos, kurie dar neprarado gebėjimo girdėti ją – visur ir visada, ir perteikti mums. Mums tereikia išgirsti.