*
Užgesusių saulių pavėsy--
Bokštai pilių liūdesy...
O Krante tylusis, galėsi
Pravirkti, kaip sodai visi

Ir paukščiai ? Pro rudenio juoką
Vis  krinta žvaigždė po žvaigždės--
Ir vėjai, lyg saulės prinokę,
Pabyra ant geismo širdies...

O man vis sapnuojasi marios
Melsvųjų gėlių nebūty,
Rudens debesy ir vasariuos
Aušra baltame varputy...


                 **
Saulės krinta, paukštis dangų kerta,
Lyg gėla virš vartų sutemos --
Buvo vasaros ir žiemos gerta
Iš ąsočio sklidino aušros,

Buvo takas per pasaulio širdį
Lig šaltinio paslapties dievų,
Baltas rūkas maudėsi ten irgi
Su varpelio atspindžiu gyvu...

Nieko nėr, tik slenksčių sielos likę,
Vėtrungėm apaugę, kadugiais,
O virš jų šešėliai saulių klykia
Su erškėčių debesims dygiais...