Elka... Sunku pasakyti, kodėl po tokio ilgo gyvenimo tarpsnio aš ją vis atmenu. Ela Gitličaitė.
Gražiai nuaugusi, ilganosė, kvatoklė Elka. Beveik niekas jos nevadino Ela. Tik Elka, Elka.
Mes buvome visai skirtingos. Aš – storulė, kuriai šeštoje, septintoje klasėse dar rūpėjo pažaisti su lėlėmis ir ji – visada apsupta klasės berniukų, jau pasidažiusi lūputes, po pamokų – su aptemptais džinsais arba mini sijonėliu.
Mūsų klasės mergaitės buvo pasiskirsčiusios: panelės ir ne panelės. Aš, aišku, buvau ne panelių grupėje ir konfliktavau su klasės gražuolėmis.
– Ar draugauji su Gitličaite?– dažnokai paklausdavo mama. Tėvai norėjo, kad mes būtume geros draugės.
– Jūs abi žydės ir turite laikytis kartu.
Mane tai nervino. Jokių ypatingų tautinių jausmų šiai gražių kojų ir trumpų sijonų savininkei nejaučiau.
Elos pusbrolis Meika buvo keliomis klasėmis vyresnis. Jis atrodė kaip Pinokis. Rankos ir kojos rodėsi prikaltos prie kūno ir keistai karojo.
– Šlimazlas, – pamačiusi jį kartą pasakė mano vyresnioji sesuo.
Kaip dabar prisimenu dideles muštynes mokyklos kieme. Mušėsi Meika su dviem klasės draugais. Kova buvo nelygi, bet Meika buvo visa galva aukštesnis ir augalotesnis už juos.
– Važiuok į Izraelį greičiau, dilba! – šaukė jam klasiokai.
Tai buvo skausmingas įžeidimas!
– Jūs patys važiuokit, jei norit, – šniurkščiojo nosim Elkos pusbrolis.
Lygiai po metų Meikos šeima išvyko į Izraelį. Ela neteko gynėjo. Kad aš esu žydė, man rodos, nežinojo beveik niekas, o kad Gitličaitė – visi.
Po pamokų mus pakvietė į aktų salę. Ant scenos už staliuko sėdėjo direktorius, direktoriaus pavaduotojos ir kiti mokytojai. Pirmoje eilėje – tėvų komitetas, o šalia staliuko stovėjo Ela Gitličaitė Ir Arvydas Stankaitis.
– Kaip tu galėjai viešai ir garsiai išvadinti mergaitę žyde? – rūsčiai klausinėjo Arvydo mokyklos direktorius. Ela stovėjo nuleidusi galvą.
Aš nieko nesupratau. Išvadinti? Juk ji išties žydų tautybės! Kas čia tokio?
Arvydui pasiūlė lankyti kitą mokyklą.
– Tu irgi žydė. Aš žinau, – rytojaus dieną pašnibždomis ausin atraportavo geriausia Elos daugė Aldona.
– O tu lietuvė, – atsakiau pašaipiu tonu, kaip ir jinai.
– Tu ką nesupranti! – ėmė ji šaukti , – tu žydė!
– O ko čia nesuprasti? – išpūčiau akis, paskui vėl išpyškinau pašaipiu balsu. – Lietuvė ! Lietuvė ! Lietuvė !
–Tu...Tu... – dūso Alda, – stora žydė!
– O tu kliša lietuvė! – neieškojau žodžio kišenėje.
Aldona užsikniaubė ant palangės ir pravirko, mus apstojo berniukai ir mergaitės. Ela griebė man už uniformos atlapo ir ėmė traukti.
– Ką pasakei Aldai, storbambe?! Ką tau pasakė, Aldoniuk...
Januškevičiūtė pakėlė ašarotą veidą:
– Ji pavadino mane... Lietuve...
Stojo nepaprasta tyla.
– Na ir kas? – nesuprato klasiokai.
– O aš žydė! – staiga garsiai išpyškinau. – Žydė! Ir nesiruošiu dėl to verkti. Nė kiek.
Tądien prie manęs priėjo pasipūtėlė Ela Gitličaitė ir ištiesė man ranką:
– Aš draugausiu su tavimi , Estera. Tu – mano draugė.
Tačiau aš taip ir nepaspaudžiau jos atkišto delno.
O dar už pusmečio ir Gitličai paliko Lietuvą.