Pasauliu man buvai nuo seno,
bet išdavei mane gyvenimo kely.
Ugnis, kuri tarp mudviejų ruseno,
užgeso ir kursto ją dabar kiti.

Atsimeni, kai man iš tolo mojai
ir dovanojai laimės kupinus žvilgsnius.
Dabar tai praeities bekraščiai toliai,
mes atskirai sugrįžtam į namus.

Nagi kodėl mums taip keistai nutiko,
juk buvome laimingi, o tapom svetimi.
Ir kaip gėlė, kuri kadais nuvyto,
mes viens kitam nuvytom širdimi.