***
Darbas, kurį dirbu, visiškai kitoks. Už šį užsiėmimą man moka visai  padorią  sumą.  Mano tikslas šioje dirbtinėje, tačiau pastovų pelną kuriančioje sistemoje, suteikti kuo geresnę ir netgi garantuotą mirtį visiems tiems vargšams, kurie visuomenėje vadinami nenormaliais, psichais ar dar kaip nors kitaip. Tačiau dorovės sergėtojų armija, itin kovojanti, kad nelaimėliams nebūtų leista pasirinkti tai, ko jie troško kaip vienintelio sprendimo ir išeities iš  gyvenimo sukurtų aklaviečių, buvo kategoriškai prieš tokią pasirinkimo laisvę. Tie dorovininkai, spiegdami apie visuomenės tyrumą, visiškai nesusimąsto apie tai, kaip  išspręsti  problemų raizginį, vadinamą savižudybių epidemija, kuri vėlei prapliupo po dešimties metų pertraukos. Taip buvo ne vien mūsų šalyje, ne tik Ardoros planetoje. Liga – epidemija – socialinė – psichologinė nelaimė buvo paplitusi bjauriausiomis formomis keliose planetinėse sistemose. Tačiau vyriausybės ir privatūs judėjimai bei fondai mažai kuo stengėsi prisidėti, kad  nelaimė neįgautų atvirų epidemijos formų. Tragedija, atėjo laikas,  pagaliau buvo įteisinta atvirkštinėmis formomis. Viena tų formų – savižudybių legalizavimas komercine prasme. Dabar kiekvienas, apniktas problemų liūno, galėjo pasirinkti laisvą mirtį kokioje nors privačioje “salelėje”, tokioje kaip  Krandegas. Tačiau nė vieną iš tų naujoviškų darinių nė iš tolo neprilygo teikiamomis paslaugomis bei mastu mūsų įmonės įkurtajam kompleksui,  kuriame vadinamasis \\\"suicidas\\\"  numirti galėjo įgyvendinęs kad ir rafinuočiausią savo gyvenimo pabaigos svajonę...
Šiandien klientų sulaukiau ne kažin kiek. Gal viską nulėmė ne depresyvus oras? O gal kitos priežastys, kurių nei aš, nei mano šefas Lifgansas nežinojome. Kitais vakarais, net naktį, sulaukdavome iki dešimties savižudybę pasirinkusių žmonių. Dieną, ypač prieš įvairiausias šventes, būna tiesiog pikas ir aš vos tik spėju suktis. Valytojai netgi skundžiasi, kad nespėja laiku išnešti lavonų, žinoma, jei šie po  visko išlieka...

Sėdau prie pulto. Pradiniai ginklai  jau jiems įteikti. Lieka tik sulaukti Paskutiniojo momento, kai norintys išeiti  miršta arba prašosi pagalbos. Taip atsitinka ne dažnai, tačiau vis gi pasitaiko.  Bet mūsų vadovybė griežtai draudžia kištis į paskutines suicidų gyvenimo minutes. Yra netgi nustatytas laikas, kuomet galima drąsiai prieiti prie nenusižudžiusiojo ir ištiesti pagalbos ranką. Mano darbo praktikoje tokių atvejų būta nemažai. Pamenu, vienas toks vargšelis prarado norą nusižudyti po to, kai  papuolė į spąstus, atpalaidavusius jo vidurius. Teko laukti privalomojo laikotarpio – pusantros valandos. Išmušus paskutiniąjai  minutei suskubau už dvejų kvartalų esančion aikštėn, kur  žmogus maldavo pagalbos. Jo akyse, regėjau, jau visiškai nebebuvo jokio pėdsako nusibaigti. Jis silpnu, gailesčio kupinu balsu, maldavo medicininės pagalbos.  Būdavo atvejų, kai nelaimėliui jau niekuo nebegalėjau padėti...
Tačiau dažniausiai, ačiū Dievui,  aukos pasirinkdavo užtikrintus mirties variantus. Juos paprasčiausiai tekdavo palaidoti. Dažnokai suicidai  numirdavo greitai. Nuo Pradžios nespėdavo prabėgti nė keliolika minučių, kai šie atsidurdavo anapus... Lengva buvo ir jam, ir man bei visiems Krandege dirbantiems valytojams. Pastarųjų darbas, tikiu, buvo visiškai nepavydėtinas ir pats džiaugdavausi, kad po  mirties momento man reikėdavo išjungti kameras, taigi nebereikėdavo stebėti sudarkytų kūnų liekanų. Po kiekvienos mirties skubėdavau pas Saimoną, į kavinę, kur jis žinojo, ko man įpilti. Aš atsipalaiduodavau, nes dažniausiai jau keisdavosi pamaina. Po manęs visada dirba Keliganas Grontas.  Jį keičia Laimonas Brenda...

Šis vakaras man neatrodė išskirtinis. Vakarėjo, pamažu temo, tapo vėsiau. Netrukus teks įjungti šviesas, kad  galėčiau stebėti kiekvieną išeinančiųjų žingsnį ir beviltiškus žvilgsnius. Žinoma, svarbiausia buvo pastebėti ir laiku užfiksuoti kiekvieną  savižudžio  veiksmą, kad juos nuodugniai galėtų ištirti  Savižudybių tyrimo ir komercijos padalinio skyriai. Džiaugiausi, kad mano smulkmeniškas, kartais netgi pedantiškai atliekamas darbas buvo labai vertinamas. Už tai ne kartą gavau premijų ir pakankamai pagyrų. Pernai vasarą pelniau papildomas vasaros atostogas. Deja, mane pašaukė į darbą po to, kai  laikinai dirbęs naujokas pamėgino nuslėpti nufilmuotą medžiagą, o pats pabėgti į užsienį. Tad mano atostogos baigėsi greitai.
Šį vakarą tie du savižudžiai. Nedaug, tikrai negausu – retas atvejis.  Gal tai paveikė dorovės sergėtojų antireklama? Tikėtina. Dar prieš kelias dienas per holoviziją regėjau tūžmingą mitingą Vindalyje. Sako, akciją paskatino vietiniai zemlianistai, kurie spiegia, kad visiems būtina grįžti į Žemę, pamiršti kosmoso erą ir labiau tikėti Dievu. Nepatikėsit, tačiau jiems aš jaučiu didelę antipatiją. Tiesą pasakius, dar niekada nebuvau sutikęs nė vieno zemlianisto, kuris būtų tolerantiškas kitatikiams, kitaip mąstantiems ir kitokios lytinės orientacijos individams. Jie troško Senosios tvarkos ir antitechnologijų. Džiaugiausi tik tuo, kad  Krandege dar nedrumsčia ramybės joks zemlianistas. Nebuvau nusistatęs prieš religijas, tačiau visai nenorėjau matyti tų politikuojančių asketų...
Šįvakar  tie du žmonės... Iš vieno paėmiau šešiasdešimt  blerų. Širdies neskaudėjo, nes juos vis viena būtų pasiėmęs koks nors menkos reputacijos šiukšlininkas, kai mano kameros būna jau senokai išjungtos. Aš mačiau, kad šis žmogus nuoširdžiai nori mirti. Tokį nuosprendį pasirinko sąmoningai, o patekęs į “Uždarąją... ” supratau, visai nežada  inkšti, kad vis dar nėra pagalbos. Tas žmogysta (jo vardo taip ir nesužinojau) tyliai žengė  Pirmąja  Alėja ir jau ketino pasisukti į Kreivąjį Skersgatvį. Kitas, iš kurio nesulaukiau nė vienos sudilusios monetos, patraukė į  Mėnesienos kvartalą. Jis, spėjau, greitai turėtų nusibaigti  Radioaktyviosios rūgšties pelkėje. Ir šios mano prognozės pasitvirtino. Po penkių minučių bevardis (man) žmogus, net ir nepanaudojęs plazminio vinčesterio, susmuko giliai į karštą verdantį skystį.