Pasaka apie Giliamintę kaliausę

*birželiai – ypatinga ypatingo lauko pienių rūšis

Birželių lauke niekada neskraidydavo žvirbliai, zylės ar šarkos. Tiesą sakant, joks paukštis čia nebuvo užklydęs jau daugybę metų. Galbūt dėl to, kad birželiai čia atrodė nepakankamai geltoni, o ir žydėti ilgiau nei dieną bijodavo. Ryte praskleisdavo juos gaubusius burbulus, o atslinkus sutemoms nuleisdavo savo blankų žiedą ir užleisdavo vietą naujiems, ketinantiems ryte prasiskleisti žiedeliams. Dėl šitokio savo trumpalaikiškumo nei vienas birželis neparodė tikrojo savo grožio, kurį slėpė jų prigimtis. Tikriausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios joks paukštis neatskirsdavo į šį lauką. Tačiau laukas buvo kitoks ne vien dėl to, jog birželiai čia niekada nežydėdavo ilgiau kaip dieną. Jame stovėjo ne kas kitas, o kaliausė. Atrodytų, kas gi čia keisto? Yra laukas, tai savaime suprantama, kad jame stovi kaliausė. Tačiau nereikia pamiršti fakto, jog šio lauko gėlės buvo keistos ir nepritraukdavo nė vieno paukštelio. Dabar turbūt pasidaro aiškiau, kodėl kaliausės buvimas tokiame lauke yra keistas. Galbūt dėl to, jog kaliausė stovėjo tokiame lauke, ji pati buvo kiek keista. Užmaukšlinta žalia nutrinta velveto kepurė, kurią kažkada nešiojo pievos pjovėjas, pridengė keistosios kaliausės galvą nuo saulės, kuri nelabai mėgo būtybes, skirtas vaikyti gyvus padarus, šiuo atveju – paukščius. Ypatingoji kaliausė turėjo vardą, juk kiekvienas padorus padaras turi vardą. Aišku, pasitaiko atvejų, kai atrodo, pats padoriausias žemės gyventojas ima ir užmiršta, kaip kažkada jis buvo pavadintas. Tiesa, kaliausė žinojo savo vardą, nors neprisiminė nei kas jį suteikė, nei kodėl jis buvo būtent toks. Nors antroji priežastis dažniausiai paaiškėdavo pabendravus su keistąja skrybėlėtaja vos porą minučių. Apgaulingasis pirmas žvilgsnis dažnai priversdavo aplinkinius galvoti, kad kaliausės vardas labai aiškus. Tačiau vos artimiau jos paklausius, paaiškėdavo visa šio žodelio ypatybė. Giliamintė – štai koks buvo keistosios kaliausės vardas. Daugelis pagalvodavo, kad ši kaliausė turėtų būti labai protinga, jeigu jau turi tokį rimtą vardą. Anaiptol... Pabandykime išsiaiškinti šį žodelį paraidžiui. Giliamintė – gili mintis, tačiau gili ne todėl, kad išmintinga, bet... Taip, būtent dėl to, jog yra...giliai. Viena vienintelė mintelė tūnojo pasislėpusi kažkur kaliausės galvelėje ir niekas nežinojo, kokia gi ji buvo. Galbūt labai ypatinga, tokia, kuri pateisintų visą kaliausės kvailumą, kurį taip nesunkiai pastebėdavo ją sutikę žmonės ar kiti padarai padarėliai. Kad ir kaip giliai ta mintelė krebždėjo kaliausės galvoje, vieną dieną ji turėjo išlįsti į paviršių. Be abejo, tam reikėjo nepaprastų aplinkybių.
Atriedėjus rytinei saulei Giliamintė, kaip ir kas rytą, iš lėto pramerkė vis dar apsnūdusias akis ir apsižvalgė aplinkui, bene išvys kokį nors pasikeitimą pievoje, kurioje praleido jau tiek daug laiko, jog net pati prisiminti nebegalėjo. Galgi koks žvirblelis netyčia bus užklydęs... Ta pati žaliuojanti pieva, purtanti rytinę rasą ant dar tebesnaudžiančios žemės, tie patys keli vieniši medžiai, kurių taip pat neaplanko nei vienas paukštelis, tie patys žvirbliai, tie patys birželiai, tik blankiai žybčiojantys savo tikrosiomis spalvomis ir formomis. Jie tarsi įkalinti mažyčiuose burbuluose, kurie sugeria visą jų spinduliuojamą grožį, taip norėdami įgauti miglotą švytėjimą, kuris tėra atspindys tikrojo birželio spindesio. Taip, tie patys neryškūs burbulai saugantys po savąjį birželį.
- Atsiprašau, ar aš jums gražus?
Drovus, tačiau pilnas ryžtingo smalsumo balselis be galo išgąsdino Giliamintę, kuri mąsliai skaičiavo birželių burbulus, atspindinčius dar ir vaivorykštinę saulės šviesą.
- Kas čia kalba? – savo gergždžiančiu balsu paklausė kaliausė, besidairydama į šalis.
- Aš čia, apačioje. - atsiliepė tas pats negirdėtas balselis. – Man rodos, šiandien pirmoji vasaros diena, tad nuprendžiau pagaliau pasirodyti, nes joks kitas birželis to padaryti vis nesiryžo. Tik aš truputį bijau, kad galiu pasirodyti ne toks gražus, kokiu mane esant laiko visi kiti birželiai. – Dar labiau susidrovėjęs užbaigė mažasis atvykėlis.
Giliamintė atrodė iš nuostabos netekusi žado, kai nuleidusi galvą pamatė tiesiai jai po kojomis(na, tiksliau ten, kur turėtų būti kojos, juk visi puikiai žino, kaip atrodo apatinės kaliausės galūnės) atsiradusį mažą švytintį geltoną žiedelį. Nieko nuostabesnio ji dar nebuvo regėjusi. Vos birželiui sujudėjus aplink jį oras tarytum sušvisdavo. Mažasis gražuolis atrodė toks tobulas, jog aplink jį esantys daiktai buvo tarsi blankūs tikrosios savo formos šešėliai.
- Kas tu? – kvailai sugergždėjo kaliausė.
- Nagi, juk sakiau, - kiek susierzinęs tarstelėjo naujasis pievos gyventojas: – aš – birželis.
Ir taip protu nepasižyminti Giliamintė dabar atrodė visai pasimetusi ir tik tyliai murmėjo:
- Čia nebirželis. Ne, visi birželiai pasislėpę burbuluose ir taip nespindi. Tai turbūt kokia nors atklydėlė piktžolė, kuri iš pradžių stengiasi visus prisijaukinti, o po to užveisia visą savo civilizaciją. O tada jau niekur nepasislėpsi. Bet nepaneigsi, kad šita piktžolė be galo g.....
- Atleiskite, jeigu ką nors man sakote, tai žinokit, kad aš nieko nesuprantu. – Štai taip kaliausės monologą nutraukė birželis. – Beje, jūs dar neprisistatėte. Kadangi nelabai pažįstu šios pievos gyventojus, nes gimiau tik šį rytą ir neturėjau laiko atidžiau apsidairyti aplink, savaime suprantama nežinau, koks jūsų vardas.
Kaliausė atrodė be galo nustebinta šitokios augalėlio iškalbos ir prasižiojusi spoksojo į jį kol pagaliau suvokė, jog birželis laukia atsakymo.
- Aš, aš, aš – kaliausė. Giliamintė vardas. – vargais negalais išspaudė.
Mažasis birželis smalsiai pažiūrėjo į savo keistąją pašnekovę ir paklausė:
- O ką reiškia Giliamintė? Tai atrodo toks skambus vardas, tad jis turbūt turi kokią nors labai įdomią prasmę. Matot, aš niekada neturėjau vardo ir man labai įdomu, ar jis gali reikšti ką nors daugiau nei tiesiog gražų garsų skambesį.
Keisčiausia tai, jog anksčiau paklausta apie savo vardo reikšmę kaliausė atšaudavo, kad jos vardas labai svarbus ir ypatingas, tačiau dabar nežinia kas ją sulaikė nuo tokio atsakymo ir savo pačios nuostabai ji tarė:
- Visai jis neypatingas, tik parodo, jog esu tikrai kvaila kaliausė, teturinti vieną mintį kažkur giliai užslėtą savo galvoje ir net pati nesugebu jos atrasti.
Dabar birželis atrodė nustebęs. Kiek patylėjęs, pačiu švelniausiu balsu prabilo:
- Tikriausia labai sunku nežinoti, kokia gi ta mintis.
- Taip, sunku, nors kartais atrodo, kad ji tuoj ims ir pasirodys. Kad ir dabar , kai tik pamačiau tave, kažkas manyje pasikeitė ir supratau, kad tai manoji mintis norėtų pasirodyti, bet nežinau, kaip ją prisikviesti. Nemoku... – proverksmiu užbaigė Giliamintė.
Mažajį gražuolį išties sukrėtė toks liūdnas kaliausės monologas. Jis netgi truputį susigėdo dėl savo nerimo, ar pakankamai grožio turi savyje, kai šita vargšė būtybė negalėjo atskleisti vienos vienintėlės minties kirbančios giliai jos viduje...
- Ak, aš taip norėčiau tau padėti, Giliaminte, tačiau tikrai nežinau, kaip galėčiau tai padaryti.
Kiek aprimusi kaliausė pažvelgė į birželį ir tyliai pratarė:
- Neišeik. Dar pabūk.


                                                     ***
Gabūt ir keista pasirodytų ši draugystė, tačiau ji prasidėjo ne bet kur, o pačioje keisčiausioje pievoje, kurioje birželiai slėpėsi ne bet kur, o burbuluose, o kaliausė dienų dienas laukdavo pasirodant paukščių, kurie čia taip ir neužklysdavo. Giliamintė ir birželis nedaug kalbėdavosi, tačiau juos siejantis ryšys buvo svarbesnis už bet kokius pasakytus žodžius.
Vasarai artėjant į pabaigą ir pirmiesiems vėjams stipriau pūstelėjus, kaliausė pastebėjo, kad mažasis jos draugas pasidarė dar tylesnis nei paprastai, o ir spindėjo nebe taip ryškiai kaip anksčiau. Giliamintė ne juokais susirūpino, tačiau birželis nieko neaiškino tik kartodavo:
- Taip turi būti.
Slinko dienos, vis dažniau pievą laistydavo švelnus lietus, o birželis vis mažiau džiaugdavosi savo spalvomis ir visai užmiršo klausimą, kuris anksčiau atrodė toks svarbus – ar aš gražus?.. Kaliausė nežinojo, ką daryti, kad padėtų savo draugui. Atrodė, jog kažkas stengiasi atimti visą birželio grožį, kurį jis taip brangino.
Paskutinės vasaros dienos vakarą dangus buvo be galo ryškus ir giedras. Visi birželių burbulai skleidė kažkokią paslaptingą šviesą, taip suteikdami vakarui dar daugiau mistiškumo. Mažasis birželis jau nuo vakar vakaro nebepakėlė savo žiedelio pasižiūrėti besileidžiančios saulės, o visas jo ryškumas dabar atrodė tarsi blankus šešėlis. Giliamintės sielvartui nebuvo ribų. Ji nujautė, kad stebuklingajam laikui, kurį ji leisdavo drauge su birželiu, atėjo galas. Tačiau kaliausė stengėsi padaryti vieną dalyką, kuris palengvintų atsisveikinimą. Ji jautė, kad bet kurią akiminrką gali pasisekti, tad buvo susikaupusi labiau nei kada nors anksčiau. Vos paskutiniajam spinduliui pasislėpus už nebylaus horizonto, Giliamintė suprato, ką tiek laiko norėjo pasakyti, tačiau vis nesugebėdavo. Nudžiugusi pasilenkė prie savo mažojo draugo, kuris atrodė toks trapus, jog stipresnis garselis galėjo jį be galo išgąsdinti, ir tarė:
- Mažyli, tu gražus ir visas pasaulis yra gražus vien dėl to, kad tave pažino.  Šitie žodžiai slėpėsi manyje tiek daug laiko, nes aš niekada nebuvau pažinusi tikrojo grožio, kurį gali suteikti kitas gyvas padaras ir kurį man suteikei tu. Ačiū tau.
Po šių kaliausės žodžių oras aplink juos tarsi suvirpėjo ir mažasis augalėlis vėl suspindo visomis savo spalvomis.
- Giliaminte, aš laimingas, kad padėjau tau pažinti tavyje tūnančią paslaptį ir tikiu, jog ji visada sušildys tave, kai vieniša turėsi iškęsti šaltus vėjų prisilietimus ir juodųjų debesų siunčiamą lietų. Džiaugiuosi, kad tave sutikau ir išmokau pamilti šią pievą ir visa, kas joje yra taip, kaip myli tu.
Birželis paskutinį kartą pakėlė savo žiedelį ir savo ryškumu akimirkai apakino kaliausę. Šviesai išnykus kaliausė neberado savo mažojo draugo, tačiau jautė, kad birželis dabar yra netgi tikresnis nei buvo kada nors anksčiau. Jo prisiminimas liko pievoje ir yra gyvas kiekviename žolės stiebelyje, kiekviename burbule, beslepiančiame po naują gražuolį, o labiausiai gyvas jos šiaudinėje širdyje.
Draugė