Matau aš Lietuvą kaip kraštą,
atgimusį iš didelės kančios,
Kuris pamatė kovą karštą
ir kraują trykštant iš žaizdos.

Jo sunkūs debesys aptemę
daug kartų slinko dangumi
Ir užjautė lietuvių karčią dalią,
kurie gyveno vargdami.

Jų sunkiai išakėtą žemę
ištrypčiojo kovos žirgai,
Ir duoną, apkeptą riekelę
užklojo laiko pelenai.