Dykumų Citadelė(pasaka) - 1 skyrius

Ten, aukštai, virš kalnų, debesų
Stovi Dykumų citadelė.
Ar pameni negandas tų laikų,
Kai tavo siela ją ten įkėlė?

Ar meni nykumo pilnas dienas
Ir laiką, skriejusį veltui?
Kai veržias jausmai į padanges šviesias...
O kūnas prie žemės prikaltas.

Dabar esi laisvas, ištrūkęs laukan -
Stebėk šį platų pasaulį.
Jo priešės juodos: mirtis ir kančia -
Su jomis privalai susikauti.

Skamba būgnai ir žvanga kardai -
Jau atlekia Blogio karalius.
Jei jį nugalėsi tvirtybe nūnai,
Svajų išgelbėsi šalį.

Tačiau jei viltis žlugs aršioj kovoje
Ir priešas kraupiai šypsosis,
Skubėk į Citadelę, nes tik joje
Tu pergale sau dovanosi!


1 skyrius. Saikas, daržovių augintojas

Kaimą gaubė miškas.
Jis supo jį it tamsiai žalia skraistė – plati, bauginanti, nepažinta. Naktį jame medžiodavo vilkai - kaimelio gyventojų siaubas, o jų pratisas staugimas šaltu aidu atsimušdavo nuo samanotos žemės, sausų medžių ir žvaigždėto dangaus skliauto.
Kraupia šmėkla pralėkęs viršum žmonių galvų, jis juos varydavo į trobas, grasindamas baisiu žvėrių susidorojimu. Tai buvo ženklas, kurio paisyti turėjo kiekvienas, nors truputį branginantis savo gyvastį, - jau apie vidurnaktį visai šalia kaimo lakstė negailestingos rujos, trokšdamos kraujo ir kūno.
O dieną miškas atrodė linksmesnis: vėjas žaismingai ošė medžių šakose bei lapuose, iš gilumos atsklisdavo įvairūs paukščių balsai, aukšta žolė ąžuolų šešėliuose mįslingai šnarėdavo, lyg būtų kažką šnekėjusi. Giria šypsojosi viliodama, prašydamas užsukti, pasisvečiuoti.
Tačiau po švelniu gundančiu grožiu slėpėsi apgaulė: viduje laukė aštrios iltys ir alkani žvilgsniai.
Kaimiečiai aiškiai suvokė šitą pavojų, gal todėl miškas jiems visad liko mišku - paslaptingu, gerbtinu gyvybės ir mirties šaltiniu. Jo gausios dovanos: mediena, uogos, grybai - čionykščiams žmonėms buvo neįsivaizduojamai svarbios, bet nužengęs nors truputį toliau galėjai pats tapti miško esybės ir gyventojų grobiu.
Būtent dėl šios priežasties niekas nedrįso tyrinėti girios vidaus ir brautis gilyn į medžių karaliją. Niekada.
O kaipgi gyvavo pats medžių supamas kaimas?
Čia sukosi amžinas metų ratas: beveik viską, ko reikėdavo pragyvenimui, valstiečiai išgaudavo patys. Šiuo atžvilgiu devynias nedideles trobas bei jų savininkus vieną su kitu rišo nematomi saitai. Vieni augino daržoves, kiti veisė gyvulius, treti turėjo po nedidelį plotą rugių.
Mat šioje mikroskopiškoje primityvios civilizacijos buveinėje, kuri nuo seno rėmėsi natūriniu ūkiu, galiojo nerašyta taisyklė: kiekvienas rūpinosi sava, bendruomenės parinkta sritimi. Paskui vyko mainai, kuriuose galėjai pats nustatyti kainą, kad tik priimtiną kitiems.
Kartą ar du kartus metuose mažytį kaimą aplankydavo pirklių karavanas - vienintelis paįvairinimas monotoniškai tekančiame laike. Valstiečiai neišmanė, nei iš kur jis atsiranda, nei kur keliauja, ir jiems buvo didžiausia mįslė, kaip pirkliai sugeba apsisaugoti nuo miško žvėrių: aišku, kaimelio žmonės tolimųjų kraštų nepažinojo, o žodžiai šaunamieji ginklai daugeliui nieko nesakė...
Bet derėtis jie mokėjo. Apkeitę daržoves ar mėsą į pinigus, kaimiečiai iš tų pačių prekeivių galėjo nusipirkti įrankių, rakandų ir kitų būtinų dalykų. Paskui karavanas išvykdavo, nes šis užsukimas jam tebuvo maža ir nelabai pelninga stotelė.
Iš kaimo vedė vienintelis kelias, kuriuo niekas iš vietinių nedrįso žengti. Pasak pirklių, jis esąs gana ilgas, o žvėrys puldinėja ne rečiau, nei girioje. O naujų keleivių karavanas neėmė.
Tolokai nuo kaimo, pietryčiuose, prie pat miško, stovėjo bokštas. Apgriuvęs, senas, visiškai išsekintas laiko ir toli gražu neatitinkantis pasakų pilies standartų. Savo niūria akimi - viršutinio aukšto langu - jis per dienas ir naktis stebėdavo kaimelio gyvenimą bei jo nesustojantį ratą. Šis bokštas vadinosi Vraburgu, o jame gyvenantis storulis riteris - Vraburgiečiu.
Nuo neatmenamų laikų Vraburgietis saugojo tikrų tikriausio tirono reputaciją. Kadangi jis pasižymėjo nemaža jėga, o kaimelio gyventojai - bailumu, riteris galėjo netrukdomas šaipytis, apiplėšinėti, netgi mušti kaimiečius. Dažnas bėgdavo slėptis į krūmus, vos išgirdęs artėjančių kanopų bildesį, ir niekas, niekas nesiryžo stoti despotui skersai kelio.
Vraburgietis žmonėms reiškė jėgą, baimę ir seną kaip pasaulis priespaudą, o žmonės storajam riteriui priminė šunis, skruzdes, turinčias karts nuo karto gauti žiaurių paklusnumo pamokų. Mėlynės, atimtas turtas ar net sulaužyti kaulai - tai riterio ir tik riterio darbas. Ar kaimiečiai pyko? Žinoma. Ir ne vienas vyras paslapčia svajodavo apie maištą.
Tačiau vos išvydus prie Vraburgiečio šono prisegtą kalaviją, apimdavo siaubas, o gerklę užkimšdavo. Juk ginklas galėjo būti paleistas į darbą, o namuose liktų šeima, kuri neteks maitintojo. Storulis tironas nusikvatodavo, kaskart išvysdamas tą nuolankią baimę kaimiečio žvilgsnyje: jis buvo nekarūnuotas karalius, absoliutus valdovas ir pats tai puikiai suvokė.
O laikas slinko toliau... Tačiau kaimelis niekad nesikeisdavo: jo gyventojai dirbo, pirkliai atvykdavo ir išvykdavo, o Vraburgietis išnaudodavo. Ir, atrodo, jokių naujovių nenusimatė dar artimiausiam šimtui metų.
Ratas sukosi, amžinasis variklis nežadėjo sustoti.

***

Jei tą vėsią pavasario dieną, kai visą dangų aptraukė liūdni pilki debesys, pasižvalgytumėte po pietinę kaimo ribą, kur prasideda giria, be abejo, būtumėte pastebėję jaunuolį.
Tai buvo maždaug devyniolikos metų vaikinas, tamsiais plaukais, rudomis akimis. Jis dėvėjo paprastus baltus marškinius platėjančiomis rankovėmis, kokius paprastai dėvi kiekvienas kaimo vyras. Mūvėjo juodas linines kelnes, o apavu tarnavo vyžės. Štai ir visa apranga.
Vaikinas su savimi nešėsi kirvį. Jo neramus baikštus žvilgsnis slankiojo medžiais, protarpiais vis sugrįždamas prie nutolusio kaimo ir Vraburgo pilies. Pagaliau įsitikinęs, jog aplinkui nieko kito nėra, žmogus, atrodo, nusiramino, pakėlė akis ir pats sau tarė:
- Gerai.
Pasiekęs medžius vaikinas išsirinko plonesnę pušį, pasitrynė sušalusius delnus ir pradėjo darbą - iki vakaro reikėjo prisikirsti malkų, o metas jau vėlus.
Kirto jis skubėdamas, dažnai žvalgydamasis į šalis. Kartais sustodavo, nuleisdavo kirvį ir ilgai žiūrėdavo į dangų. Jo akyse įsižiebdavo paslaptingos graudumo liepsnos ir jaunuolis nusišypsodavo, suprasdamas, kokia nuostabi po truputį temstanti padangė, galbūt atnešianti žvaigždes, ir kaip ji skiriasi nuo vienodo pilko debesų patalo, tokio įprasto bei seno liūdesio įsikūnijimo.
„O, kad žvaigždės nusileistų ir aš galėčiau jas paliesti! Gal tada man atsivertų nors viena iš mažyčių paslapčių, sklandančių didžiųjų mįslių šešėlyje!”
Taip mąstantis vaikinas nebuvo nei didvyris, nei keliautojas Ne. Šitas mintis rentė Saikas, paprastas daržovių augintojas, nuo vaikystės gyvenantis šiame kaime ir svajojantis iš jo ištrūkti.
Jeigu apžvelgtumėte Saiko gyvenimą kaime, suprastume, jog jis nėra nei įdomus, nei kažko ypatingai išsiskiriantis. Bent taip atrodė pačiam jaunajam ūkininkui. Jis ne kartą galvojo, kodėl gimė šitam mažam varganam kaimely, kur laikas teka lėtai ir nuobodžiai, o vienintelė „pramoga“ yra Vraburgiečio batų smūgiai pašonėn, kuriuos vaikinui teko ne kartą patirti.
Saikui kiekviena diena atnešdavo tą patį: liūdnas mintis, nelengvus ir vienodus darbus bei riterio pašaipas. Ir iš šito neįmanoma ištrūkti.
Prislėgtas graudžių akimirkų, vaikinas laukdavo tik žvaigždėto vakaro. Sutemos apsupdavo Saiką, kaskart atlakindamos svajas, fantazijas ir didėjantį kartėlį dėl to, ko niekada nepasieksi.
Stebėdamas mažyčių taškelių spindesį danguje ir paslaptingą mėnesieną, Saikas susimąstydavo, kad juk jie šviečia ne tik jam ir šiam niūriam kaimui, bet ir tiems, kurie gyvena, džiaugiasi ir liūdi kažkur toli toli, už jo mažo pasaulėlio ribų. Kažin kas ten vyksta? Gal klesti didžiuliai miestai, o jų švytėjimas nustelbia dienos šviesą? Gal vyksta siaubingi mūšiai, po kurių ištisi laukai skendi kraujyje ... o gal ir ne? Gal žmonės ten draugiški ir nuoširdūs, amžinai šypsosi saulė, o dienos lekia lengvai ir greitai it lapai, nešami vėjo.
Bet jis, menkas daržovėmis besirūpinantis ūkininkas, niekada šito nesužinos - jam lemta gyventi ir mirti čia, tarp mažų lysvelių, o jo mirties dieną, dangus, matyt, liks toks pat pilkas, kaip ir jam gimus. Šitaip šnekėjo Saiko vidinis balsas, įkyriai bandantis nustelbti visas mintis apie nesibaigiančius tolius ir varantis neviltį bei nusiminimą.
„Greitai, - galvojo Saikas. - aš nebeturėsiu svajonių. Liks tik liūdesys“. Kasdien jis vis stipriau suvokdavo šios minties teisingumą, o valandos darydavosi vis nykesnės.
Prieš penkerius metus, susirgę nežinoma liga, anapilin iškeliavo Saiko globėjai ir jaunuolis liko vienas su troba bei daržovių ūkiu. Tie žmonės nebuvo tikrieji vaikino tėvai - tai žinojo ir pats Saikas. Tikrieji kažkur nusidangino vos jam gimus, o gal tiesiog mirė.
Saikas jau šimtąkart girdėjo įvairias šios istorijos versijas: tėvai išvažiavo su pirklių karavanu; ne tai ne tiesa: tėvai žuvo sudraskyti naktibaldų vilkų; tėvai įlūžo lede... Galiausiai jis suprato, jog ir patys kaimiečiai ne per geriausiai žino, kas buvo jo gimdytojai, kaip jie dingo, ir jog neverta ieškoti atsakymo į klausimą, nes atsakymas ir taip liks paslapty, kaip tai bebūtų ironiška.
„O gal jie iškeliavo kažkur... toli, anapus miškų, link svajonių?”
Bevaikė ūkininkų pora, priglaudusi Saiką, nors ir būdama šaltoka bei įsakmi, visgi juo rūpinosi kaip išmanydama. Jaunuolis amžinai liko jai už tai dėkingas, o savaitę, kurią abu senelius nusinešė nelemta liga, nuoširdžiai gedėjo.
Dabar Saikui iš artimųjų neliko nieko. O gyvenimas prispaudė visa savo traiškančia mase.

***

- Atrodo, pakaks, - tarė Saikas, žiūrėdamas į savo darbo vaisius. - Bent artimiausiomis dienomis šalti neteks.
Apie kojas, lenkiama vėsaus vakaro vėjo, šnarėjo aukšta žolė. Kažkur giliai miške sustaugė vilkas. Vaikinas išsigandęs krūptelėjo - jei nenori tapti vakariene, laikas žingsniuoti. Tą bylojo ir dangus, spėjęs pasipuošti pulku mažyčių žvaigždžių ir atmerkęs savo baltą akį - apvalų mėnesį.
Daržovių augintojo troba stovėjo atskirai nuo visų kitų namukų, truputį labiau nutolusi į vakarus už Vraburgo pilį, arčiausiai miško. Visa tai darė ūkininko situaciją nepavydėtiną: užpuolus naktibaldai vilkui, nebuvo iš ko tikėtis pagalbos. Štai kodėl Saikas stengdavosi užsidaryti savo trobelėje anksčiau, nei padangę apgaubdavo juodas nakties rūbas.
Nedidelę sukapotos medienos dalį surišęs virve, o kitą palikęs prie pamiškės (vis tiek nebus kam vogti), vaikinas užsimetė nešulį ant peties ir patraukė namo. Atstumas buvo nedidelis, ir, pasiekęs taką, Saikas atsidūrė pusiaukelėje. Takas, kurio vienoje pusėje stovėjo Vraburgo pilis, o kitoje - Saiko būstas, vėliau peraugo į kelią, vedantį miškan. Būtent iš ten atvykdavo bei tenai išvykdavo kasmetiniai pirklių karavanai.
Saikas žengė dar kelis žingsnius ir lengviau atsiduso. Iki namų buvo likę apie šimtas metrų. „Kaip gerai, - galvojo vaikinas. - Atrodo, apsiėjau be didesnių nuotykių. Ką gi...“
Ir tada už nugaros pasigirdo garsas, nešantis siaubą kiekvienam šio kaimo valstiečiui, - kanopų kaukšėjimas. Juk arklį čia turėjo tik vienas žmogus!
Saikas nustėro. „Tai Vraburgietis, abejonių nėra“, - dingtelėjo jam. - „Dabar sprukti beprasmiška: vis vien sugaus, bus tik blogiau. Verčiau jau pasiduosiu geruoju.“
Dundesys priartėjo. Paskui nutilo. O tada ausis pasiekė žvengimas.
Saikas ryžtingai atsisuko.
Prieš jį ant seno juodbėrio kuino sėdėjo kaimelio siaubas. Šarvai, pagaminti iš paprastos geležies, jau seniai prarado savo spindesį ir visi buvo nuberti rūdimis. Iš po jų nosin skverbėsi nemaloni prakaito smarvė, panaši į pūvančios žuvies dvoką. Ant pečių žmogus buvo pririšęs tamsiai žalią apsiaustą - apiplyšusį ir purviną.
Rūbas puikiai „tiko“ šarvams ir darė žmogystą panašią į paskutinį nevykėlį kareivą. Atrodytų, kad su juo, net ir raitu, susidoroti - anoks rūpestis. Tačiau tai nebuvo tiesa. Išvaizda apgaulinga ir Saikas tą puikiai žinojo.
Vraburgietis sėdėjo nusiėmęs savo keistąjį šalmą, ir dabar jaunuolis žvelgė tiesiai į jo riebų veidą didžiuliu smakru. Raudona kumpa nosis panašėjo į perlenktą agurotį, o mažos ir piktos akys - į žirnelius.
- Ką čia veiki, išgama? – paklausė Vraburgietis.
Saikas atsiduso. Reikėjo kalbėti atsargiai ir įtikti piktam lašinių kalnui. „Nors šansai maži, labai maži“, - pagalvojo jaunuolis. - „Galbūt kitam jie būtų didesni, bet tik ne man, daržovių augintojui Saikui. “
Vraburgietis nekentė Saiko, o Saikas nemėgo Vraburgiečio. Jame ūkininkas matė bekraštį bukumą, apsirijimą, nešvankumą; jis priminė piktą riebią rupūžę, įžūliai bešeimininkaujančią prūde.
O Vraburgietis Saike įžvelgė pasipriešinimą. Jei kitų kaimiečių žvilgsniai nuolat pasižymėjo vien bailiu paklusnumu, tai Saiko akyse kažkodėl atsirasdavo vieta bjaurėjimuisi ir pykčiui. Šie jausmai buvo tokie atviri, kad net protu negalintis pasigirti riteris juos pastebėdavo. Tai jį piktino, todėl Saikas dažnai nukentėdavo labiau už kitus. Praeitą savaitę Vraburgietis sumušė Saiką dėl „painiojimosi po kojomis“, prieš tris dienas – už „nepatikusius marškinius“.
Šį vakarą jie vėl susitiko ir sielos gilumoj Saikas jau pasiruošė eiliniam smurto protrūkiui.
- Man reikėjo prisikirsti malkų, - ramiai atsakė Saikas.
- Malkų, a? Kokių dar malkų? – piktai užklausė Vraburgietis.
Saikas tylėjo.
- Kam tautos malkos, a? - pakartojo storulis riteris.
Saikas pasižiūrėjo kaimo despotui į akis ir sutiko piktą buką žvilgsnį. Tą akimirką ūkininkas jo nekentė kaip niekad stipriai. Viduje įsiplieskė liepsna. Ne, šį kartą Saikas jam nepataikaus. Tegu bus sumuštas, bet pasakys tai, ką nori.
- Malkos, jei nežinai, yra toks daiktas, metamas į krosnį, - drąsiai išdrožė jaunuolis. Po šių žodžių Vraburgiečio akys juokingai išsprogo, o veidas paraudonavo nelyginant pernokęs pomidoras. Tuo pačiu metu vaikinas pasigailėjo taip įžūliai atkirtęs. Visa drąsa ūmai kažkur dingo. „Ne, šitokios prabangos negalima buvo leisti. Nė už ką.“
Vraburgietis prijojo dar arčiau, o Saikas žengtelėjo atgal. Rūdimis nuklotas kardas prie storapilvio šono atrodė kraupiai bauginantis.
- Matau, visai išskydai, - sukriokė pilvočius. – Jei drįsti taip su manimi šnekėtis. Tai žinok, dėl savo didelio gailestingumo ir geros nuotaikos tau atleidžiu ir nesitrauksiu kalavijo iš makščių. Bet pamokyti tave teks. Kad taptum drausmingesnis... kad kitąkart žinotum, su kuo kalbi.
Tai taręs Vraburgietis, pasikėlė balne, užsimojo savo riebia koja ir trenkė Saikui į pilvą. Duriantis, tiesiog stingdantis skausmas persmelkė visą kūną. Vaikinas, susivijęs į kamuoliuką, nusirito šalin.
Savo žygiu patenkintas riteris nusiprunkštė it tas kuinas, ant kurio dabar sėdėjo.
- Smagaus pasigulėjimo! – linksmai šaukė iš agonijos susilenkusiam Saikui. – Gal dabar išmokai paklusnumo, a? Niekingas morkų globėjas...
- Velniop tave, - nusikeikė ūkininkas, išgirdęs tolstančių kanopų garsą - daugiau pasakyti jam neleido skausmas.
Po minutės Saikas atsikėlė. Reikėjo keltis, antraip galėtų užklupti naktiniai vilkai, o perspektyva būti suėstam toli gražu nežavėjo. Net dabar, kai gyvenimas atrodo nebemielas.
Jaunuolis pakėlė purvo prisigėrusius marškinius ir pastebėjo dešinįjį šoną „puošiančią“ milžinišką mėlynę. „Taip, - pagalvojo jis. – Berods, dručkis pasidarbavo iš peties. Dar gerai, jog nesutraiškė man šonkaulio. Po paraliais, kokia „sėkminga“ diena. “
Tačiau saviironija nepagelbėjo: juoktis kažkodėl nesinorėjo. Atvirkščiai.
Būtent šį vakarą Saikas kaip niekad aiškiai regėjo savo paties menkumą, kiekvieną jo kontūrą, nušviestą siaubingos tiesos. „Kas tu esi? - mintyse skrajojo klykiantis balsas. – O Saikai, kas tu esi? Ogi nulis. Toks mažas ir pasigailėtinas. Koks bergždžias tavo kelias. Ar toks varganas egzistavimas ką nors reiškia dideliam pasauly? Ne, ne, ne. Tu mirsi pamirštas, tavo kaulai supus žemėje, ir jokia gyva būtybė tavęs nebeprisimins.“
Saikas pajuto, jog ašaros pačios veržiasi iš akių.
„Ir tu niekada niekur nepaspruksi, girdi? Niekada. Baik save apgaudinėti tomis pasakomis.“
- Man reikia eiti, - tarė vaikinas. – Aš turiu...
Jis paėmė malkų ryšulėlį ir palengva ėmė traukti prie trobos. O sėjantis skaudantis šonas priminė save kas antrą žingsnį.

Shashkiu