Nevertinai
Aš nejaučiu, kaip saulė teka,
Kai žvaigždės krinta danguje.
Juk skausmas mane seka,
Kenčiu giliai ten širdyje.
Aš prisiminus kuo tikėjau,
Virstu tik kraujo lašeliu,
Ir kaip tikėti aš galėjau
Tuo, ko nebuvo iš tiesų.
Atidaviau aš savo širdį,
Mintis tau dovanojau.
Bet sugebėjai tu nuvilti,
Nevertinai, kad taip kovojau.
Aš iškovojau teisę į tave,
Kovojome abu, nors nereikėjo,
Juk meilės tavo širdyje nėra,
Nėra to, kas gyvent padėjo.
Aš stengiuos būt stipri,
Atrodyt nepasiekiamai tvirta,
Galbūt atrodau išdidi,
Tačiau lyg meilė aš esu silpna.
Tokia trapi, kaip plonas siūlas
Voratinklio tinkle pranykęs,
Aplink mane - tik skausmo liūnas,
Nes džiaugsmas su tavim išvykęs.