Tos netekties kankinančiai beribis jausmas,
man drasko širdį tuo buku skausmu.
Jaučiuosi kaip pašautas paukštis,
bekrintantis iš debesų aukštų.

Visi jausmai kaip vėjų išpustyti,
beliko ši tyla, kuri garsesnė už bet ką.
Tos dienos, metai iššvaistyti,
kuriuos galėjau skirti tau, bet jau tavęs nėra.

O juk taip gaila, kad šitaip atsitiko
ir jausmas nevilties kaskart nubus.
Ir širdyje man gilų pėdsaką paliko,
ta netektis, kai iškeliavo mylimas žmogus.